Šis urvas akiratyje atsirado tik 5/7 dieną. Atsirado gana banaliu būdu, iš kokio tuzino urvų po truputį išbraukinėjant tuos, į kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalima. Priežastys įvairios – netinkama įranga (tikrai ne visur nusineši du po 12 L), netinkama vieta (ne visur užlipsi/nulipsi be apraišų), negalima, nes šeimininkas užsikniso ir nebeleidžia, pati gamta neleidžia (stipri srovė arba jokio matomumo), toli. Na ir panašiai. Šiaip tokias “eksploracijas” reikėtų daryti pirmomis dienomis, tik kad šį kart prioritetas buvo pirmiausiai viską, kas gražiausia, parodyti draugams, kurie ten pirmą kartą.
Fiziškai alinantis nuotykis, pirmiausiai tuo, kad nuo automobilio parkavimo vietos iki nėrimo vietos – pusė kilometro, 2 kartus kertant upelį. Na, bet didesnių aukščio perkirčių nėra (ne taip taip Trou Madam, esant aukštam vandens lygiui). Tačiau tai vistiek menkai guodė, kadangi inventorius buvo du po 2×12 L (suporinti ir SM konfiguracijoje). Visgi įsivertinus rastą vaizdą šaltinio ištakose, nutarėme, kad norime.
Pirmasis sifonas neilgas, ~ 150 metrų, maksimalus gylis 6 m. Su matomumu pasisekė ne taip labai, 2 – 3 metrai. Kadangi tikslas buvo tai, kas už jo, nėrėme ne per daug apsikraudami ir su tikru palengvėjimu (tas įrangos susitampymas, kai lauke 24 °C teikia mažai džiaugsmo). Kas krito į akis, tai povandeninės smėlio kopos didžiojoje šio sifono dalyje. Tam, kad smėlis nepaslėptų kelrodės virvės, pastaroji buvo “tvirtinama” pakabinantą ją pririštą prie plūdurų. Kitaip nelabai kaip, kadangi galerija labai plati, apačioje migruojantis smėlis, viršuje – lygus akmuo.
Tikrasis šio urvo grožis pasirodė išlindus kitoje pusėje. Sausa dalis – įspūdingo dydžio kanjonas su požemine upe. Dėl ne itin patogios logistikos, su savimi turėjome tik mobilųjį telefoną, kaip fotoaparatą, tad ne viskas nufotografuota.
Tam, kad pasiekti antrojo sifono pradžią, reikėjo įveikti nedidelį, bet sraunų kriokliuką bei kliuvinėjant prasieiti ~ 200 metrų upe. Visgi didesnis iššūkis buvo grįžti kriokliu dėl labai nesunkiai nuspėjamų pavojų. Srovė stipri, akmenys slidūs, o kur nors įstrigus kojai ir parvestam žemyn galva, viskas gali baigtis ir ne taip linksmai – draugas, net ir spėjęs laiku, gali nepajėgti padėti vienas.
Priminimas sau, vykstant į Lot’ą kitąmet: “kroksai” lengvam upelio kirtimui, 2x6L 300 bar drageriukai, plonas pakostiumis, šlapios pirštinės, keli karabinai ir 50 metrų virvės. Urve įrengtas plieno trosas, kuriuo gerokai paprasčiau nusitempti įrangą iki antrojo sifono, apeinant pavojingiausią vietą – krioklį.
