Panašiai kaip ir paskutinės išvykos metu, taip ir šį kart šis nuostabus urvas liko “desertui” (paskutinis nėrimas). Salygos buvo palankios nepaisant labai žemo vandens lygio upėje, urve tas lygis buvo gerokai aukštesnis, tad prasigrūdome į mums dar neregėtus tolius. Na, kažkur maždaug iki čia:
Pasiekmas, žinoma, įspūdingas, bet pirštais badyti galima tik pačiam ten pabuvus. Tos siauros psiaudo-sausos dalys tokios, kad ten nei eit, nei plaukt. Principe taip pat, kaip La Dragonniere, tik kad nesidrumščia ir šviesu, tad komfortas gerokai didesnis.
Pažadas sau, kitai kelionei – nerti į šį urvą ne paskutinę dieną, kai jau sotu nuo visko, bet pradžioje. Labai gražus urvas, asmeninis top3. Na, turbūt papildomai akcentuoti rekomenduojamos konfiguracijos kaip ir nereikia, nors čia tikrai galima lįsti ir su BM.
2022 12 09: Vyšnaitė ant torto arba garstyčios su plombyru, priklausomai nuo to, kuris plauki – pirmas ar paskutinis. Ieškant vaizdų internete – kvapą gniaužiantys vaizdai. Pasikapsčius prisiiminimuose, na… Kaip čia pasakius, buvo ir gražesnių vietų. 🙂
Šis urvas kiek kitoks, prie jo nei gražaus parkingo, nei lentelės su nusipelniusiųjų pavardėmis. Nepaisant to, kad koordinatės internete yra, nebuvus, priklausomai nuo metų laiko, gali ir nepavykti rasti. Patekimas tiesiai iš upės, kairiąjame krante. Vietos ne daug, tačiau esant geram matomumui, iš ties vertas dėmesio objektas.
Gal kažkuo panašus į šią nuotrauką: nepaisant to, kad kambariuke įrangos už dešimtis tūkstančių eurų, vaizdas primena dokumentinio filmo kadrą apie skurdą ir socialinę atskirtį. Panašiai ir su Combe Negre – jausmų sukelia įvairių, abejingų nepalieka.
1 Pingback