Apie šio urvo lankymą svajota pusę metų, kol pagaliau atėjo diena X. Nuo lankomiausių Lot’o urvų šis skiriasi tuo, kad tarp sifonų yra ne taip lengvai ir patogiai įveikiama sausa dalis. Nėrėme ir rėpliojome su visa tarptautine komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Estijos ir Suomijos.
Pirmasis sifonas nedidukas, ~ 30 metrų ilgio ir 3 metrų gylio, tačiau praneriamas ne visiems. Net ir neriant side mount konfiguracijoje vienintelis būdas pasiekti kitą pusė – atsisegus vieną balioną ir stumiant jį prieš save. Kaip vėliau sužinome, tai lengvoji dalis.
Kitapus pirmojo sifono pasitinka milžiniškų akmenų krūva ir nežinia kur vedanti alpinistinė virvė. Suprantama, atkeliavus iki čia nesinori sustoti, tačiau urve padidintas CO2 kiekis ir šiek tiek hipoksinė atmosfera, tad betkokia fizinė, nors ir nelabai intensyvi, veikla, akimirksniu atima visas jėgas.
Toliau kelionę tęsėme be balionų, tiesiog keliavome pasižiūrėti, kur prasideda antrasis sifonas. Užlipus akmenimis į viršų urvas apdovanojo sunkiai pamirštamais vaizdais – stalaktitai, požeminė upė. Antrasis sifonas prasideda už maždaug 100 metrų, brendant upe. Pagal aprašus, jis krenta į 40 metrų šulinį ir visus atkakliausius apdovanoja savo grožiu. Sklando šnekos, kad tai pats gražiausias šulinys visame Lot’e. Būtinai čia grįšime.
1 Pingback