Būti laiku ir vietoje, pasirodo, tik pusė darbo. Dar reikia pažinoti reikalingus žmonės ir turėti šiokį tokį pasitikėjimo kreditą. Bene Sausio 8 dienos šviesą išvydo pirmieji filmuoti kadrai apie “Lechnerio rūsį”. Sutapk tu taip, kad kaip tik Sausio 10 teks būti Budapešte.
Kelionė gavosi gavosi intensyvi, 13 nėrimų per 3 dienas (ir po nardymų tiesiai į Lietuvą), bet gana turininga. Kobanijoje nieko labai naujo, viskas labai gerai pažįstama, tačiau pasinaudojus labai palankiai sukritusiomis aplinkybėmis praplėstas pažinčių ratas ir aplankyta visiškai nauja vieta. Kaip sakė ją suradęs Akoš’as – esi pirmasis užsienietis, patekęs čia.
Nei tikslios vietos, nei išsamaus pasakojimo apie tai, kas virš vandens, nėra, nes to paprašė vengrai. Na, o po vandeniu – 600 metrų tunelio, su keliais akligatviais pakeliui ir viskas taip, kaip paliko žmonės. Dalies daiktų kilmė kelia minčių, bet veikiausiai visas tas “turtas” atkeliavo iš viršaus ne per labiausiai rūpinantis aplinka (Budapeštas, nepaisant nuostabios architektūros ir istorijos – gana purvinas miestas).
Kelias atgal -1 aukšte – nulinio matomumo sąlygomis ir net nelabai svarbu, kaip atsargiai plaukei į priekį. Viskas, ką sujudinai, po tuputį važiuoja žemyn. Kadangi atstumas didelis, kol suplaukioji pirmyn ir atgal, išeidinėji iš požemių laikydamasis virvute paspardomas priekyje plaukiančio ir guosdamas save, kad čia jau nelabai toli, dar koks 15 minučių apgraibomis ir bus galima vėl įkvėpti oro ne iš balionų.
Gyliai nedideli, bet formatas tikrai ne intro.
