Istorija su nardymu Ojamo prasidėjo kažkada žiūrinėjant paveikslėlius internete ir pamačius “Pragaro vartus”. Toliau pokalbis vystėsi kažkaip panašiai taip:
– Noriu!
– Nu nežinau, kažin ar čia mums…
– Nieko nežinau, vistiek noriu!
– Blyn…
– Nepradėk, gi ne rytoj ten važiuoti, pasiruošiam ir važiuojam.
Kaip sakė, Henris Fordas: “Jei sakai, kad gali, arba kad negali – esi teisus”. Surengus mažą pasitarimą dėl Ojamo, buvo nutarta, kad galime ir išvažiuota. Norėtųsi papasakoti plačiau, bet nėra kaip. Nors malt liežiuviu ne problema, kalbai pasisukus apie Ojamo – pasakyti nebėra ką. Nėrimo profilis neatrodo, kaip labai ekstremalus, jokių siaurumų ten nėra, kelrodės virvės sudėliotos labai tvarkingai ir apgalvotai, išėjimą rodančių rodyklių sočiai. Ir nepaisant visko, nėrimas ten yra užgniaužiantis kvapą.
Patekti į atvirą kosmosą mums negresia, bet įsivaizduotume tą, kaip kažką panašaus į Ojamo, tik gal kiek jaukiau – dėl žvaigždžių šviesos. Ojamo tave gaubia aklina tamsa krištolo skaidrumo vandenyje. Iki nėrimo čia, kaip baisius dalykus įsivaizduoti galima buvo siaurumas, blogą matomumą. Visgi idealus matomumas ir beribės erdvės ne mažiau bauginančios. Neriant K5 – K10 atsiduri ten, kur viskas, ką matai, tai savo badį, sieną, šalia, kurios plauki ir virvę. O vivei pasisukus įstrižai tos erdvės, lieki kabėti tik prie virvės ir visur kur bešviestum, tuštuma. Sienos, lubos, grindys – taip toli, kad šviesa nebegrįžta.
Vieta pati iš savęs labai įspūdinga, bet ne mažesnį įspūdį paliko žmonės, kuriuos čia sutikome. Norisi tikėti, kad su šia kompanija mes dar būtinai kur nors susitiksime ir nersime.
