Į šią vietą patekome netyčia – per gelbėtojus. Kadangi Ojamo tą lietingą sekmadienį lankytojams buvo uždarytas, mūsų nuostabieji draugai vertėsi per galvą, kad sugalvotų mums kitų pramogų. Na ir sugalvojo. Šiaip ten, kažin ar kada būtume vykę, kadangi važiuoti 4 valandas į šiaurės rytus, į vieną pusę. Vaizdai ilgainiui irgi tampa monotoniški, visas 4 valandas matai mišką su akmenimis, akmenis su medžiai aplinkui, na ir dar kartais kokią upę laikas nuo laiko kerti.
Kitas gana svarbus aspektas – ten ne taip paprasta patekti. “Sugalvojau ir važiuoju” metodika tinka Prancūzijoje. Suomijoje viskas gerokai kitaip: tam, kad patekti į tokias vietas turi vykti viešas renginys. Tą renginį organizuoti teisę turi tik tam tikri asmenys. Tie asmenys į nepažįstamus pašalaičius žiūri su tipišku šiaurietišku šaltumu. Šiltumo neprideda ir pati kasyklų nardymo ir naudojimo specifika: iš to negalima daryti verslo. Kažkokį simbolinį infrastruktūros mokestį operatorius renka (6€ žmogui), bet tos infrastruktūros tik tiek, kad patogiai persirengt. Balionus pildyti važiuok kur nori.
Ir visgi smagu, kad pavyko aplankyti šią kasyklą. Vieta labai nuošali, persirengimui pastatytas konteinerinis namelis su kondicionieriumi, iki vandens veda šildomi laiptukai (žiemą ten būna po metrą ir daugiau sniego). Žodžiu viskas, kaip priklauso moderniam žmogui, bet už 6 €, tad norinčių dirbti gidais ir auklėmis ten, suprantama – nėra.
Viduj tvarka šiek tiek vokiška, aptari nėrimo planą, gauni palaiminimą tokiam planui, susirašai į žurnalą (kur nersiu, kaip giliai, kiek laiko ir pan.), po nėrimo susirašai, kaip iš tikro gavosi.
Tuneliai netvarkingos prigimties ir navigacija panašesnė į urvą, nei į kasyklas. Vieta taip pat didelė, per porą kartų viską aplankyti niekaip nepavyks.
Ar verta čia atvykti? Vienareikšmiškai – TAIP. Ar dar kada grįšime? Bus matyti.
