Daug vizualinio turinio nėra, bet pirmasis urvas Jura (jei tarti taip, kad prancūzai suprastų – Žiurá). Kelionė gavosi egzotiška daugeliu aspektų. Neišsiplečiant į smulkmenas – pasitaikė galimybė važiuoti kur nori, daryti ką nori. Iki šio nėrimo apžiūrėti 6 skirtingi urvai su tikslu suprasti, ar ten bus grįžta su nardymo įranga.
Šis šaltinis buvo susitikimo vieta, po šiek tiek diskusijų nutarėme nerti jame. Nuo parkavimo vietos iki šaltinio ~ 300 metrų palei upelio vagą. Niekur labai neskubant susinešėme balionus ir persirengę sulindome į vandenį. Orai nebuvo labai tinkami fiziniam darbui ir dar įlindus į sausą kostiumą (dieną temperatūros siekė 38 – 40 °C).
Matomumas nelepino bei nepagerėjo ir viduje. Negana to, kadangi nardoma čia rečiau ir potvynių jau kuris laikas nebuvo, matomumas iš varganų 3 metrų į priekį greitai virto 1 metru atgal. Tunelio skerspjūvis: 3 – 5 metrų aukščio tarpeklis su giliomis horizontaliomis įpjovomis. Kelrodė virvė kurioje nors iš tų įpjovų. Pasiekus antrą T-sankryžą priėmiau sprendimą, kad toliau nerti aš nenoriu, nes net ir į priekį matomumas nebuvo labai geras, tai atgal naviguoti nuliniame matomume, arba, kas būtų gerokai baisiau, ieškoti virvės tuose plyšiuose, visai nesinori.
Kas kitaip nei visų pamėgtame Lot’e – čia iki pagrindinės virvės reikia pasikloti kelelį. Ne didelė bėda, žinoma, bet prieš važiuojant, sveika išsivynioti pagrindinę ritę ne patogiai ant sofos, o kur po vandeniu. Galima lįsti ir su BM, bet SM patogiau. Šiaip ar taip, ne tas urvas, į kurį norėtųsi važiuoti antrą kartą.
