Mčišta

Įėjimo sifonas pasirodė esantis ne toks jau vaikiškas. 45 m gylis ir 250 m ilgis – tai tik skaičiai kurie, pripratusiems prie gylių ir helio skonio, pasirodė neypatingai rūstūs. Todėl manėme, kad didelio įspūdžio šio sifono pranėrimas nepaliks..

mchishta.jpg (regular, 300x200) mchishtaii.jpg (regular, 300x225)

Pirmoji dienakelias.jpg (regular, 300x225)

Nenorėdami forsuoti įvykių nusprendėme nusileisti iki 30 m gylio, prasinardyti ir priprasti prie urvo sąlygų. Viskas praėjo labai sklandžiai. Tiesa, nemažą įspūdį paliko pats kelias link sifono, visas nusagstytas lentelėmis apie pakeliui užsimušusius ar sifone paskendusius žmones.

Antroji diena

Susitariame, kad mes su Donatu neriame į kitą sifono pusę ir kartu padedame rusų ekspedicijos nariams transportuodami porą nardymo balionų, o Agnė su Aidu treniruojasi, suvaikšto iki giliausios sifono vietos, vadinamojo „peregibo”.

Šis nėrimas pasirodė ne toks jau paprastas. Matomumas tik panėrus buvo visai „darbinis” ir nors neviršijo 1,5 m, jame jaustis buvo galima gan konfortiškai. Įėjimo dalis iki 30 m gylio leidžiasi gan stačiai žemyn. Vedančioji virvė „xodovykas” gerai pritvirtintą prie sienų arba akmenų dažnais tvirtinimo taškais, šalia dar pratempta topografinė virvutė, kuri labai stengiasi užsikabinti už vedančių karabinų ar įrangos detalių.

Matomumas  prastėja, judame tokiame pseudokosmose, pro šalį slenka dideli suvirtę akmenys, apie kurių artėjimą suvoki tik kai priekyje pašviesėja – vadinasi tuoj atsiremsi į vieną iš jų ir veikiausiai teks persisegti karabiną.

chodovykas.jpg (regular, 300x188) Apie visokius klasikinius trimus galima pamiršti. Palikime apie tai postringauti tiems, kas dedasi apie tai numaną.. Urvo konfiguracija priverčia vartytis į visas puses, dažnai žemyn galva, kartais patogiau prisitraukti rankomis ar atsispirti nuo akmens lastu. Ir čia pasireiškia sidemount sistemos lankstumas ir tolerancija kūno padėčiai. Tik plūdrumo sąvoka lieka nepakitusi.
30 m gylyje keičiame mišinį. Rodos gana juokinga būtų tokiame gylyje kvėpuoti brangiu helio mišiniu, tačiau esant tokioms sąlygoms ir dar urve.. juokas visai neima. Čia dingsta didelės uolos ir akmenys, sklendžiame nuožulniu mažų apskritų akmenukų šlaitu žemyn . Šiame gylyje matomumas pasidaro visai „fantastinis” – apie 0,5 m. „Xodovykas” nuo dažnų potvynių visai nusitrynęs ir kai kuriose vietose virvė sudvejinta, o tai apsunkina saugos karabinų persisegimą. Beje, einame su dviem saugos ūsais, kad pereinant tvirtinimo taškus nebūtų atitrūkimo nuo virvės. Aš, prisipažinsiu, leidau sau tokią nuodėmę -plaukti su vienu karabinu, tai, žinoma, padidina riziką pamesti „xodovyką”, bet supaprastina judėjimą per tvirtinimo taškus, jei kam plaukiančiam su manimi poroje prireiktų greitos pagalbos. Kitiems tokia privilegija naudotis neleidau.
akmenukai.jpg (regular, 300x188) peregibas.jpg (regular, 300x188)
Matomumas prastėja. Nejučia pagalvoji kokia kvailystė yra juodos spalvos apranga ir įranga, naras susilieja su tamsia aplinka ir visiškai neįmanoma nustatyti, nei jo kūno padėties, nei kuo jis ten palei kaukę mojuoja – ar tai ranka, ar koja.

Artėja „peregibas”, matomumas tampa nulinis, persisegti karabinus tenka apgraibomis, partnerio jau nebematai, tik jauti, kartkartėmis lyg ir pašviesėja nuo jo prožektorių.

Dugne jau smulkus smėliukas. Skliauto lubos vis primena apie save. Beje šalmas tokiose vietose yra visai neblogai..

Ir visa tai dar ne visas smagumas, nes šioje atkarpoje nuo pagrindinės virvės atsišakoja du spinduliai, vienas veda į kitą sifono galeriją, o antras – į šulinį, vadinamą „bezdonnyj kolodec”, kuris ir yra pagrindinė Mčišta upės vaga, jis ištyrinėtas iki 82 m gylio.

iejimosifonas.jpg (regular, 300x225)Sifono dugne, apie 46 m gylyje, dar laukia „malonus” siurprizas – kažkurios senos ekspedicijos metu pamestas ar nutrūkęs ir susiraizgęs į netvarkingą darinį 3 mm storio plieninis trosas. Ir pro visą šį „džiaugsmą” tenka pralįsti niekur neužsikabinus, nes jo nei nupjausi, nei ištrauksi.

Visa mūsų kompanija šią vietą laimingai praslydo. Nors vienas rusų speleologas, tempdamas transportinį konteinerį rimtai susipainiojo, jam teko pasirinkti ar išnerti be konteinerio, ar pasilikti ten kartu su juo. Šį trosą ruošiamasi ištraukti, tačiau esant tokiam matomumui, vis nesiryžtama.

Truputi paplaukus horizontalia vieta prasideda pakilimas į kitą sifono pusę. Smėlėtas šlaitas, kai kur prikritę stambūs akmenys labai primena Hancza ežero dugną. Iškylame su visais įprastiniais deep stopais ir dekompresijomis. Atsiduriame užsifoninėje dalyje, dideliame požeminiame ežere, tokioje didžiulėje salėje, kad vos lubos matosi, priešais – apvali, vandens nugludinta įkalnė, o viršuje kažkas klausia ar gersime arbatos.. Išsižioję dairomės – vaizdas surrealistinis. Šiai dienai įspūdžių per daug, o dar laukia grįžimas atgal..

issifono.jpg (regular, 300x225)Trečioji diena

Sifoną perneriame visi keturi. Šį kartą Agnė nėrė su Donatu, o aš prižiūrėjau Aidą. Jis pasirodė labai šauniai, nors, iš nardymo pusės, šiandien jam buvo daug naujų dalykų.

Buvome beveik susigundę panerti į „bezdonnyj kolodec”, tačiau atsižvelgiant į nulinį matomumą bei šulinyje esančią srovę ir nelabai patikimas vedančias virveles.. šios vietos tyrinėjimams reikėtų skirti daugiau laiko. Todėl sumanymo, ten nerti „stačia galva”, atsisakėme.

Iš viso įėjimo sifoną Aidas ir Agnė pernėrė po du kartus, aš – keturis. O tuo metu, kai mes suvaikščiojome siauru Akšašą urvu, Donatui sifoną teko pernerti dar du kartus. Tuomet jis ir matė sifono grožį, turėjo galimybę pasidairyti į šalis, nes paskutinę dieną vanduo praskaidrėjo, matomumas buvo apie 3m.
priesnerima.jpg (regular, 300x225) narai.jpg (regular, 300x225)

Leave a Comment

* are Required fields