Molnar Janos, Budapeštas

Ši kelionė daliai buvo pirmoji kelionė į “tikrą” urvą. Nesinori sumenkinti nacionalinių vertybių, tokių kaip Kauno tvirtovės likučiai išdrąskytais drenažais ar Žalsvojo šaltinio, kuris ir techniškai ir psichologiškai gerokai sudėtingesnis ir pavojingesnis už Molnar Janos (kalba eina ne apie įėjimo šulinį, žinoma), bet šis urvas abejingų nepaliko… Vienareikšmiškai, visais kirterijais. Dydžiai, erdvės, atstumai, matomumas, gyliai, temperatūros, drumstimasis, debitas. Tiesa, iki Pasvalio gerokai arčiau važiuoti, bet vistiek įžūliai leisiu sau Molnar Janos pavandinti savotiška Europos urvų narų meka.

Šis urvas – painus labirintas. Net nebandykite atsiminti iš kur jūs atplaukėte ir kur toliau plaukt, jei netyčia pasiklydote. Tai tiesiog neįmanoma net ir po pusšimčio nėrimų. Vienintelis būdas dar kartą pamatyti saulę: sekti rodyklėmis, sudėliotimis kiekvienoje sankryžoje.” – Zsolt Gyurka

Šio puslapio kolektyvas neleidžia sau tokios prabangos, kaip augintis užpakalius verčiant kažkieno jau parašytus straipsnius, tai ir apie Romos imperijos pėdsakus, ir apie gydomąsias savybes ir apie urvo tyrinėjimo darbus pasiskaitysite patys. Apie tai, kas yra nardymas urvuose, kokia tokio nardymo specifika ir kodėl tai pavojinga, taip pat apstu užsienio periodikos ir jau išverstų straipsnių. Nuo paskutiniojo vizito urve taip pat niekas kardinaliai nepasikeitė, tad apie interjerą neišsiplėsime, yra ankstesnis straipsnis ir pakankamai raiškus filmukas. Šnektelsime apie požiūrį į tokį nardymą ir pačią psichologiją.

Nardymas su Zsolt’u bendrai – kupinas įvairiausio dydžio ir smagumo klizmų. Ypač tiems stabmeldžiams, kurie į Budapeštą atsiveža ir visus savo stabukus. Atvažiuoji būdamas “kietu naru”, o atgal važiuoji vėl “čiajnikėliu”. Įpiršti stabai, doktrinos ir kitos užjūrių nesamonės tuo ir pavojingos, kad dažniausiai jos prasmę turi būtent tuose užjūriuose. Kai teisingus, absoliučius ir universalius metodus reikia pritaikyti konkrečiom sąlygom neretai gaunasi šnipštas. Čia kaip su Jamaikos bobslėjaus komanda – Suomijos sportininkus neustebinsi nebent atkaklumu, rezultatais – vargiai.

Tokių pavyzdžių gausu: guminiai plaukmenys, kurie jau buvo aptarinėti anksčiau, šalmas (savo akimis mačiau krentančius akmenis, vienas įamžintas ir filme), tinkamai arba netinkai sukabinta įranga, Hogartiškai arba Zsoltiškai suvyniota ilgoji šlanga ir taip be galo ir krašto. Kitavertus kitas mūsų gidas, kurį meiliai vadinome “divemasteriu” buvo kaip iš GUE katalogo: DUI TLS kostiumas, Halcyon’o sparnas, mėlynieji Scubapro reguliatoriai ir kiti DIR sluoksniuose populiarūs daikčiukai. Prie viso to labai šiltas ir draugiškas žmogus.

Žodžiu tikras in ir jan: šalmuotas apdriskęs Zsolt’as plastmasiniai Mares plaukmenimis ir kareiviškas pasitempęs Laszlo pagal visas paskutines saugaus nardymo madas. Kur link suku: būti su šalmu ar be jo ten, kur krenta akmenys – tik jūsų asmeninis pasirinkimas, o kiekvienas, kuris bandys įrodyti, kad vienaip ar kitaip yra negerai bus elementarus kvailys. Netikite? Tai važiuokite po pasaulį pasižvalgyt ir paklausykite nuoširdaus patarimo: stabukus laikykite tyliai ir giliai paslėpę iki paskutinės akimirkos – mažiau apsijuoksite. Kiekviena smėlio dėžė turi savo taisykles ir kuo daugiau smėlio dėžių aplankai, tuo geriau supranti, kad nėra vienos tiesos. Tik smėlio dėžes reikia lankyti nesirenkant, jei pastoviai laižysite tik geltoną sniegą gali pradėt rodytis, kad kitokio jo ir nebūna.

Požiūris ir emocija, kuriuo kiekvienas iš mūsų pasitiko šį urvą labai skyrėsi. Vieni net spirgėjo, kaip nori vidun (tame tarpe ir aš), kiti nepatikliai apžiūrinėjo Zsolt’o ištrauktą planą ir mintyse save keikė: koks velnias mane nešė į šitą galerą? Galiausiai panėrė visi ir patenkinti taip pat liko visi, nors emocijų buvo tikrai įvairių.

Jei kalbant atvirai, bent pusė mūsų kolektyvo, tikrai nebuvo pasiruošę tokiems rimtiems nėrimams realiame urve. Urvas ir keli atsargūs Zsolto pastebėjimai greit subalansavo savęs vertinime pasiklydusius. Kaip sako Vytis, “jei jauti nepasitenkinimą kažkuo, tas kažkas tikrai nėra kaltas, nepasitenkinimas atsiranda dėl tavo paties vidinių baimių ir neparuoštumo konkrečiam nėrimui.

Bene geriausias būdas pasiruošti tokiam nardymui: bičiulystė su speleologais. Nemeluosiu, tai, ką “skystame molyje” daro “speleopodvodnikai” (čia pati baisiausia į rytus nuo mūsų išplitusi urvų narų rūšis, kuri kaukes, kaip man atrodo, užsideda tik tam, kad veidas mažiau šaltų) man sukelia siaubą. Mūsiškiai ne tokie nuožmūs, kaip rusai, bet požiūris į diskomfortą ir tai, kas, yra ankšta pas speleologus yra labai savitas.

Geriausiai situaciją iliustruoja skirtinga patirtis, kurią atsinešėme, tame pačiame urve. Pirmos išvykos į Budapeštą metu Vyčiui pralindimai atrodė siauri. Šios išvykos metu Vyčiui jie buvo labai platūs (nėrimas per Kvitočką įnešė savo korekcijas). Man pralindimai neatrodė platūs, bet jokio diskomforto nesukėlė. Dar iki kelionės į Budapeštą šiek treniravausi su speleologais: kabi 20 metrų aukštyje pavargęs, tavo niekingą būtį laiko saugos karbinas ir “žumaras”, o tu iš paskutinių jėgų bandai išnarplioti nusileidimo įtaisą, kuris beviltiškai įsipynęs. Tuo pat metu apima ir neviltis, ir pyktis, ir liūdesys, ir net isterija, ir… ir niekur nesidėsi, nes niekas tavęs iš čia nenukels. Papanikuoji, paniršti ir galiausiai susitvarkai.

Ilgainiui tai šiek tiek pakeičia mastymo mechanizmą ir tai, kaip prie “įprastom” salygom nepatogių dalykų preinama. Tai, kas pradinėmis aplinkybėmis būtų didžiulė ir sudėtinga kliūtis, galiausiai tampa trumpučiu nepatogumu. Po nardymų Molnar Janos supratau, kiek daug davė nardymas prastame matomume, fortuose, žalsvajame šaltinyje, lindimas į nuotekų kolektorių ar spraudimasis tarp krūvos gelžgalių ir betono 20 metrų aukštyje pasišvietinėjant vienu prožektoriuku.

Būtent tinkama psichologinė parengtis leido padaryti tai, kuo šiai dienai galiu didžiuotis: nėrimą nufilmuoti, prie viso to dar ir pasiekiant asmeninį bendro SAC’o rekordą (12,6 l/min).

Sausoji statistika tokia, kad įspūdingiausias nėrimas truko 100 minučių, iš kurių ~ 20 buvo dekompresijai, nuo įėjimo nutolta ~ 800 metrų.

Taip pat esame labai dėkingi fotografei, kuri įamžino visą kelionę (Kobanya, Molnar Janos, Zakrzowek). Taip pat rekomenduoju fotografės straipsnį. Visai kitoks požiūris.

  • No comments yet
  • Budapeštas kitaip « cavediving

    September 7th, 2011

    […] patį cave’ą nesiplėsiu, t.y. nesikartosiu, rekomenduoju tiesiog paskaityti Vyčio ir Tado […]

Leave a Comment

* are Required fields