Kobanya, Budapeštas

Tiek apie Budapeštą, tiek apie Kobaniją butų galima kalbėti ar rašyti valandų valandas. Ir ne dėl kokios chroniškos grafomanijos ar ūmios pavasarinės depresijos sukeltos vienatvės – tai vietos, kurios turi ką papasakoti.

Pavadinimas Kőbánya vengrų kalboje reiškia “akmens kasyklą”. Šiai dienai – tai dešimtasis rajonas porą milijonų gyventojų turinčiame Budapešte. Galime tik spėliot, kad gūdžiais 1258 metais, kai karalius Steponas Penktasis pasirašinėjo dekretą dėl akmens kasimo toje vietoje, tai veikiausiai buvo plyni laukai tuometinio Pesto miesto pašonėje.  Kasykla veikė ne taip ir trumpai, iki 1990 kol galutinai buvo uždaryta.

Pati kasykla gali papasakot tikrai nemažai istorijos. Ko tik tuose skliautuose nebuvo: ir Messerschmitt‘ų variklių gamykla, ir vengrų rezistencijos vadavietė, laukusi pagalbos iš vakarų, ir bažnyčia, ir slėptuvė aviacijos antskrydžių metu, ir geriamo vandens išgavimo vieta. Žodžiu pasakot apie šią akmens kasyklą galima ilgai ir daug, tad jei įdomu, geriausiai būtų vykt ten ir domėtis vietoje.

Šiai dienai “mažutė milžininška” dalis kasyklos, iškuopta, sutvarkyta ir prieinama tursitams. Be jau paminėtos rezistencijos vadavietės ir bažnyčios labiausiai pastaroji vilioja savo apsemtomis dalimis. Nutraukus eksplotaciją ir galutinai demontavus įrengimus šaltiniai apsėmė dalį požemių, kurie ir traukia narus iš viso pasaulio.

Be pačio populiariausiojo “tunelio” Kobanijoje šiai dienai yra dar 6 vietos krištolo skaidrumo vandeniu. Nardymas čia, dažniausiai būna tik preliudija į nardymus Molnar Janos urve, bet apie tai šiek tiek vėliau. Netikslu būtų galvoti, kad tai tik menkavertė treniruotė, nes pati Kobanija ir nardymas joje – atskiras nardymo urvuose žanras. Lyginti gamtos ir žmogaus rankų darbo požemius būtų tiesiog neobjektyvu – tai skirtingi ir dalykai su sava specifika, privalumais ir trūkumais.

Kaip ten patekti? Čia jau kiek delikatesnis reikalas: kaip taisyklė, nardymas požemiuose – tai ne tik didžiulė asmeninė atsakomybė, bet ir žmogaus, kuris jums atvėrė duris į tuos požemius, atsakomybė. Mūsų bičiulis ir gidas, Zsolt’as Gyurka lankytojus priima dviem atvejais: su tvarkingais dokumentais arba su žmogumi, kuriuo jis pats pasitiki. Abiem atvejais būsite įdėmiai stebimi nuo pat pirmos akimirkos. Zsoltui ne tiek rūpės jūsų konfiguracija, kiek tai – kaip jūs su ja tvarkotės.

Nėrimas ir visi susiję darbai užtrunka apie pusdienį. Jei nėrimai du – planuok neplanavęs, bet tą dieną tikrai nieko daugiau nebenuveiksi. Viskas vyksta kaip ir visur: įrangos pasiruošimas, instruktažas, kelionė į nėrimo vietą ir pats nėrimas. Apie nėrimą norėtūsi pasakoti daug ir ilgai, bet tik susikaupi, įkvėpi, išsižioji ir užstringi… Prirūksta žodžių… Ypač atvažiavus iš ten, kur 5 metrų matomumas skaitosi kaip geras. Čia paneri ir matai objektus už 30 – 50 metrų. Ryšiai ir aiškiai, taip pat kaip sausumoje.  Sklandai po koridorius ir kambarius kaip pačiame gražiausiame sapne.

Ramybė ir tranzas nardant Kobanijoje – sąlyginiai dalykai. Nepaisant to, kad vanduo ten drumsčiasi labai nedaug, o tuneliai nėra labai painūs, suvokimas, kad iki vietos, kur galima iškelti galvą virš vandens – geros 15 minučių plaukimo duoda savo prieskonį. Čia 1/3 dujų taisyklė – šventa.

Kobanijoje buvome devyniese iš nardančiųjų, Zsolt’as ir jo pagalbininkas Laszlo bei komandos fotografė. Toliau – bene didžiausią iškalbą turintis filmelis apie nėrimą į ilgąjį tunelį (250 metrų). Sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti.

Ačiū visiems dalyvavusiems: Agnei, Algiui, Arūnei, Auksei, Girėnei, Ryčiui, Aidui, Eduardui, Vyčiui bei žinoma Zsolt’ui ir Laszlo už nepastebimą, bet pastovią globą, priežiūrą ir pasitikėjimą. Nėrimas, nepaisant pikybinių nukrypimų nuo maršruto ir lindimų ten, kur niekas nesiūlė, praėjo sklandžiai. Atranką į Molnar Janos praėjo visi.

Leave a Comment

* are Required fields