Norge 2010

Planas nulėkti į Norvegiją kirbėjo jau senokai, praėjo jau dveji metai kaip ten nebuvau. Anas kraštas – savotiškas, turtingas gamtos grožiu, gyvūnija, skaidriu ir giliu vandeniu bei tūkstančiais povandeninių objektų nematytų ne tik mums, bet ir ko gero daugeliui vietinių narų.

Svarstėme neilgai, Arvydas rado ieškomą kontaktą – tai Vaidas, įdomi asmenybė, jau 13 metų Norvegijoje gyvenantis fotomenininkas, su kuriuo nedelsdami tariamės susitikti. Mus apgyvendinti ruošėsi Norvegijos pietuose Stavangerio rajone esančiame Nessa miestelyje, mums, žinoma, tinka. Vaidui įdomu, klausia, ar mums tinka dideli gyliai, nes mažų ten nelabai yra. Žinoma tinka, turime vieną ambicingą „planą chuliganą“…

Komanda sukomplektuota, suplanuoti įdomūs nėrimai, Donatas suveikia kelis transportinius balionus helio, Vytis užsiima mišinių maišymu, pluša su iš visų Lietuvos kampelių atkeliavusiais dvibalioniais ir stage‘ais.

Nekokia žinia, Donato planuojamas paimti kompresorius užlinksta eilinį kartą, atsarginis planas – mano kompresorius, komplekte pasiimu ir savo duju maišymo stotelę. Visi susitinkame Šiauliuose, krauname deguonį, balionus, kompresorių į Donato autobusą, vaizdas įspūdingas. Sekantis sustojimas – Ryga, kelto terminalas, M/S Romantica keltas, baras ir alus… Plaukiame Stokholmo link pro begalę salų ir salelių. Diena išaušo saulėta, nuotaika puiki, kilometrai sukasi pakankamai greitai, stojame SE/NO pasienyje, pietaujame, vėl negaišdami judame pirmyn, kylame į kalnus panyrame į debesis dangus užtemsta, bet neilgam, sniego kol kas nėra, visa gamta nudažyta vaiskiomis rudens spalvomis. Oslas, dar keli šimtai kilometru, dar aukščiau į kalnus, sutemsta, pagaliau vaikštome pakrante, spoksome į skaidrų vandenį ir pakrantės žibintų apšviestą fiordą, matosi didelės medūzos, besiplaikstančios paviršiuje. Pagaliau įsikuriame, ryt jau nersim… Gal… :D, postkelioninis marazmas, bet kažkodėl visiems labai juokinga…

Rytas išaušo ir mus labai nustebino, pro virtuvės langą stūksantis visas fiordas su kalnais iš abiejų pusių, salomis ir ramiu vandeniu, jau tuoj nersime! Kad nebūtų liūdna, pamanykit, su Vyčiu imame scooterius. Mano patyrimas skurdus, bet proga nebloga – nedidelio gylio įlanka, sudegusi ir paskendusi barža.

Aš pirmas vandenyje, per akmenis randame vietelę įlipimui susimetame daiktus į vandenį ir pirmyn. Čia dar vienas netikėtumas – vanduo absoliučiai neskaidrus, raibuliuoja kaip meksikietiškas haloklynas, matomumas max 5m, fui, patraukiame gilyn, 15 m. situacija pasikeičia, matomumo skalėje priekyje pasideda vienetas, dabar jau geriau jau priimtina. Dugnas – iš astronomijos srities, kitavertus, scooterio testui labai tinka, nes pirmu stopu krentu į dumblą kaip kirvis, juokas ima, žioplys, nepūčiau liemenės, traukia su vėjeliu, judant to daryti net nereikėjo, bet sustojus traukos jėgos vis dar veikia. Apsiprantame nedideliame gylyje ir patraukiame giliau, sekdami vandentiekio vamzdį – labai geras orientyras, nusikasame iki 38 m, sukamės, nes tobulas mėnulis nekinta. Drožiame nuožulniu dugnu link kranto, kur matėme didelius akmenis – situacija gerėja, dugnas padengtas didžiuliais akmenimis, aplink sukiojasi krūvos mėlynų, kaip vėliau paaiškėja, nevalgomų žuvų, bet jau smagiau, matomumas tikrai neblogas, su Vyčiu keičiamės aparatais, ir miname pažioplinėti prie baržos.

Barža – reikalas liūdnas, supleškėjusi iki vaterlinijos, gylis 5-7 m, apie ją jau sukiojasi būrelis kolegų, gražu po ja, daug gyvybės. Rimgaudas randa seną pamesta bučių su didžiuliu krabu, viena ryškiai mėlyna ir dar kažkokia žuvimi.

Važiuojame pūsti balionų ir čia prasideda cirkai, kurių nelaukėme ir nesitikėjome – po pirmo bandymo paleisti kompresorių- š……. gaunasi, keista,viskas lyg ir taip, bet įtampa ten ne 380V kaip mums reikia, o 250V, velniai griebtų… Po ilgos vazonės randame tinkamą rozetę už 25 km. nuo namų. Autobusas tampa pilnaverčiu,kilnojamu nardymo postu, su kompresorium, nitrox-trimix maišymu ir kalnu balionų.

Tuo metu kita komandos dalis šukuoja fiordą valtimi su echolotu, ir sudarinėja sąrašą vietų, kur mes norėsime nerti šios savaitės bėgyje. Mūsų fiordas negilus, vargani 104 metrai, susvyruoja mūsų „planas chuliganas“, kitas fiordas už 40 km. su gana atšiauriomis sąlygomis, gylis jame jau 600 m.

Sekančią dieną nusimato pirmas deco nėrimas apžiūrėti vieną perspektyvią vietą – tokių čia daug. Visas fiordo krantas balkonais nueina į 100 m. gylį, bet visų lygmenų narams yra komforto zonos, balkonų laiptai platūs, kritimai po 10 – 20 m, apatinė dalis krenta statmenai nuo 60 iki pat dugno.

Oras geras, ramu, švartuojamės prie kranto, yra nemažai Hanczos suolelių išlepintų narų. Uolos lūžyje galime prieiti prie kranto, čia pat įteka šaltinis. Kas rengiasi ant kranto, kas valtyse, Gediminas apsiginkluoja vakare surinkta galinga fototechnika, ir visi niurkum. Paviršiuje vėl gėlas vanduo, bet tik metras, žemiau skaidru ir šilta, vanduo 13 laipsnių – pasaka. Aš ir Vytis, naudojame trimix, leidžiamės pagal planą iki sutartų 70m, nusileidimas sklandus, visa įranga veikia be priekaištų. Nuo 40 m. vanduo pasakiškai skaidrus, rodos jo ir nebėr visai, temperatūra krenta iki 9 laipsnių, fiksuojame sutartą gylį, pasisukiojame kaip krištolas skaidriame vandenyje.

70 m. gylyje dar matyti šviesa, bet ką nors įžiūrėti be prožektoriaus jau sunku. Smagu, nereikia kilti pagal virvę, reljefas labai įspūdingas, uolos po vandeniu suformavo galybę balkonų įvairiuose gyliuose, pakilimas ilgas, bet nenuobodus, sienos dažnai turi neigiamą pasvirimo kampą, yra įdomių gyvūnėlių. Vytis buvo pasiėmęs skuterį, nelabai jį naudojo, bet jautėsi labai komfortabiliai, turėjo privilegiją atsilikęs apžiūrinėti visokias įdomybes, pastebėjęs, kad atsiliko, vienu piršto judesiu akimirksniu atsidurdavo šalia. Donatas su Vitalijum padarė prasinardymą oru, beveik iki to pačio gylio…

Rytas… mes su Rimgaudu ir Arvydu išsiruošiame į medžioklę. Vaidas mus lydi iki prieplaukos, jam įdomu kaip tai atrodo. Nelabai mes kokie medžiotojai, aš šautuvą turiu rankose gal trečią kart, ir tai, tie du pirmi buvo prieš keturis metus ir nesužavėjo. Šliaužiojame po tuštoką dugną, susitikome porą krabų, jų nedaug, bet visi dideli, pripleškinam vidutinio dydžio plekšnikių, gaunu lipti lauk – 92 min.
Išlipus randu Rimgaudą, Arvydą ir Vaidą išsišiepusius iki ausų, traukia mane per dantį – kokį čia „gaidį“ nušoviau, paskui pirštu rodo ant žemės gulintį uotą. „Tik“ 8 kg, jau žinome ką valgysim pietums…

Medžioklė turi savo tamsiąją pusę – žuvies valymą, taigi laimės ir sėkmės balansui išlaikyti, laimikių autorius keliauja taisyti žuvies.

Azartas… saulei leidžiantis vėl į medžioklę, sekančią dieną dar buvo vienas bandymas medžioti, bet nesėkmingas, tai buvo ženklas, kad jau gana krėsti cirkus ir laikas grįžti prie rimto nardymo.

Sekančią dieną pasikeitėme rolėmis, Donatas su Vitalijum nėrė naudodami trimix mišinius, mes oru – gyliai analogiški, Vytis pagaliau turėjo progą iki soties pasilakstyti skuteriu.

Dar kitą dieną nusprendėme apžiūrėti laivą, kuris esą guli už netolimos salos. Sala viduryje fiordo, gylis iki „denio“ 45 m, dugnas šalia 66m, bent taip nušviečia vietinis, nėrimas gaunasi tiesiai nuo salos – 240 laipsnių,nusistatome ir pirmyn. Donatas pirmas, Vytis iš paskos, paskui mes su Vitalijumi. Mano rankose šautuvas – vietiniai išaiškino, kad ten daug didelių menkių. Leidžiamės pagal salos šlaitą, jis statmenas – į 52m. Donatas toli ir giliai priekyje, aplink Vytis zuja skuteriu apie 65m gylyje. Aš pradedu medžioklę, nes wreck‘u net nekvepia. Pasipainioja uotas, sėdi plyšyje, gylis šiek tiek daugiau kaip 45m tad pataikyti gana sunku, taiklumas kenčia nuo azoto poveikio. Vitalijus priplaukęs rodo visokius nepadorius ženklus – tipo durnas, šitiek deco minučių jau prikapsėjo, o jis čia matai medžiokle smaginasi. Taip, nemažai, bet nieko tokio.

Palengva kylame, temperatūra komfortiška apačioje vėl 9, aukščiau 14 laipsnių, labai gražus reljefas aplink salą, beje tai viena sala su dviem viršūnėmis susijungiančiomis po vandeniu 20 m gylyje. Apiplaukiame salą, vis tik ilga dekompresija, Vitalijus buvo teisus. Vytis atlėkęs skuteriu pavagia iš mūsų Donatą. Nors laivo ir nebuvo, nėrimas gavosi gana ryškus.

Vakare vyksta planavimas ir skaičiavimas. Nėrimo planas, nuo kranto iki 120 m. nubraukiamas iškart, dėl keleto svarių priežasčių, na, gal mes ir „kiauri“,bet ne tiek, kad jas ignoruotume… Lieka planas – 100 m, t.y. fiordo dugnas, lyginami mišiniai, mes eisime tryse Vytis, Donatas ir aš, kita grupė iš paskos, vėliau gal susitiksime, apie 40 m gylyje. Jie taip pat kruopščiai planuoja panėrimą, darosi planus, atsarginius planus.

Rytas išaušo tinkamas, oras ramus, saulė šviečia pro aukštutinius debesėlius. Plaukiame į jau apnardytą vietą, neriame pirmieji, kiti iš paskos, sklandžiai nusileidžiame iki pirmo mišinio keitimo, keičiame – pirmas aš, paskui Vytis, tada Donatas. Krentame toliau, greitis kontroliuojamas, turime ląstais įveikt balkonus, kurie gana dideli ir platūs, Vytis turbūt pasigailėjo, kad šį kartą neėmė skuterio, bet geras matomumas leidžia „trumpinti“ kelią nuo vieno balkono krašto iki kito. Nuo 50 m. vandens faktūra dingsta, skaidru pasakiškai, paskutinis slenkstis stačiai nuo 60 iki 100m, leidžiamės kartu, kamera ant Vyčio galvos filmuoja lėtą veiksmą, siena pasvirusi jau neigiamu kampu, gražu, iš tolo matosi artėjantis dugnas. Sulėtiname leidimosi greitį, švelniai pasiekiame dugną, kur stati siena atsiremia į nedidelio nuožulnumo šlaitą išmargintą nedideliais slenkstukais ir akmenimis gylis 95 m.

Sukamės nedideliu puslankiu, apačioje apeidami dar vieną slenkstuką, mat labai įdomu, kas ten už jo. Dugne pilna smulkių krevečių, pamačiusios šviesą išlenda pažiūrėti, kas jas čia lanko. Mano bottom timeris rodo 97,8 m gylį, lygiai aštunta panėrimo minutė, labai knieti paplaukti giliau, bent iki apskrito skaičiaus, bet nematome tame prasmės, nutoltume nuo sienos, kuri yra labai geras orientyras, slenka antra minutė dugne, mano prietaisas rodo 69 min deco laiko, viskas pagal planą – tiksliai iki minutės, smagumėlis.

Kylant kranto linijos grožis – dar ryškesnis, deep stopuose turime apsčiai laiko dairytis ir mėgautis, uola vietomis atitrūkusi nuo kranto, galima palysti ir pralysti pro ją, na ne šį kart, gali pasirodyti per daug, tai vis tik 60 m gylis pakeliui iš 100. Palengva judame paviršiaus link, gylyje nuo 20 m turime labai daug laiko, plaukiame palei šlaitą lėtai, pasigėrėdami, stovėti dar ilgai, support team‘as atnėrė pagal savo programą, Gediminas pasitiko mus savo fish eye objektyvu ir blykstėmis. Pakabinti papildomi balionai „jeigu ką“ atveju, ramiai kabo ant pirmojo balkono krašto 10 m gylyje. Minutės slenka iš lėto, randame krūvą akmenų, verčiame po vieną žemyn, kol vos nenumušėm kabančių stage‘ių – zbitka žinoma, bet vis pramoga minutėm sutrumpinti. Maždaug po 100 min. skaitikliai baigė skaičiuoti deco stopus, Arvydas, Rimgaudas ir Gediminas padėjo sukelti įrangą į valtis ir spaudžiam atgalios. Visi suvokia, kad tuoj jau reiks riedėt namo, ryt – poryt ir viskas, ech kaip greitai prabėgo laikas, vėsu, gal nuo helio poveikio, gal nuo nuovargio.

Priešpaskutinė diena, nusprendžiame dar paieškoti to mitologinio wreck‘o, kuris kaip tas lietuviškasis ežero lėktuvas slepiasi nuo mūsų, pasiruošėm inkaravimui reikalingą įrangą, plūdurus, gylis nemažas, supraskite – nėra kada klaidžioti. Echolotas rodė kelis gylio perkritimus, apie salą trynėmės ko ne valandą, iššukavome dugną iki kranto linijos, jokio nuskendusio objekto neaptikome. Mes su Vitalijum nusprendėme nusileisti iki 62 m, Vytis su Donatu nutarė negadinti brangaus trimikso mišinio tokiam niekingam nėrimui ir nėrė tiek kiek deco steidžai leido. Aš šį nėrimą dariau su skuteriu ir kamera, aišku, labai jau neturiu praktikos filmuoti, bet stengiausi ir ko gero Tadui pridariau galvos skausmo tuos padrikus vaizdus sukelti į kažką į filmą panašų darinį.

Nusprendėm pasukti į kitą pusę, Puntuko dydžio akmenėliai mėtėsi salos papėdėje, buvo gražu, bet baudos minutės sparčiai didėjo. Prieš kamerą maivėsi didelė, gal kokių 5-7 kg menkė, pozavo fasadu ir profiliu, matyt įtarė, kad neturiu šautuvo. Ant statmenų sienų augo sniego baltumo koralai, kurie priartėjus susitraukdavo į savo apvalkalą. Beje to nėrimo metu mačiau tikrai stambių žuvų, kai kurios lakstė aplink, kitos slėpėsi po didžiuliais akmenimis. Kildamas aplėkiau visą salą aplink, nedideliame gylyje stengiausi kuo daugiau nufilmuoti.

Kita komandos grupė apnardė dar vieną vietą, matytą pakeliui, džiaugėsi gražiu vaizdu ir patyrimu.

Kelionė atgal, dieną per kalnus, atskleidė vaizdus kurių nematėme atvykdami, lijo lietus, bet netrukdė, riedėjome aukštyn į kalną. Vaizdai kerėjo savo grožiu ir tarpais atšiaurumu. Fiordo pakrante važiavome ilgai, fiordas rūstus,uolos susitinka su jūra ir „tik“ 500-600 m gylis. Čia tas pats fiordas, kur planavome leistis į 120m, brrr… Nuo kranto, šalia kelio, uolomis sruvo vanduo, krisdamas tūkstančiais krioklių visai čia pat, gražu, tikrai gražu… Prasidėjo sniegas, važiavimas tapo varginantis, bet viskas praėjo sėkmingai. Paryčiais pasiekėme Stokholmą, Vasa muziejus, mums labai pagal tematiką… Plaukiant keltu įsisiautėjo audra, stipriai supo, bet tai tik gerino miego kokybę. Ryte Ryga – Šiauliai.

Kelionė baigta, o įspūdžiai susigulės tik dar praėjus kiek laiko, bet jau dabar galiu tvirtinti – kelionė pavyko ir buvo įspūdinga. Ačiū kartu keliavusiems už kompaniją, kantrybę ir ištvermę, pakantumą ir puikią nuotaiką visos kelionės metu, Vaidui už šilta priėmimą ir Godai už skanų maistą.

Trolis

Vaido Juškos filmas apie nardymą ir medžioklę Norvegijoje

  • Arvydas

    November 11th, 2010

    :) Noriu ten dar …

  • Trolis

    November 11th, 2010

    Ir ash dar noriu , paliekam sekantiems metams … :) Tik gal programą sugalvosim kitokią …

  • Norvegija (video) « cavediving

    December 13th, 2010

    […] o ne į niekada. Daug pilstymo iš tuščio į kiaurą nebus, apie tai, kas ir kur nardė, yra visa novelė (ačiū Troliui). Šį syk tik filmukas apie tai, ką toj Norvegijoj pamatyt galima. Filmuota ne […]

Leave a Comment

* are Required fields