SANTI wreck safaris, Gdynia

Visiškai netikėtai dėka Žilvino teko sudalyvauti SANTI organizuotame wreck safaryje, Gdynioje. Vykome tryse: Žilvinas, Saulius ir aš. Spalio 1-ąją į savus ratus sukrovę kalną sparkių ir steidžų prigrūstų trimikso net iki siūlių tratėjimo pamažėl striginėdami kelio remontuose ir miestelių kamščiuose, žinoma ne be muitininkų žvitrios akies visgi nusibrazdinime iki Gdynios.

SANTI gamykloje mus pasitiko pats savininkas, Tomek‘as Stachura, apdalino dovanėlėmis, sutikrino visų sertifikatus ir žinoma dalį išbrokavo iš nėrimo į „Franken“… Tvarka tokia ne be pagrindo, rugsėjo pabaigoje patyręs čekų tech. naras (200+ Tx nėrimų) nebegrįžo iš šio wreck‘o. Savaime suprantama, tvarka panaši į mūsiškę: gerai, kol viskas gerai. Mes, deja, į „gerai“ šiek tiek pavėlavome.

Kol buvo ruošiami mūsų apartamentai spėjome aplankyti gamyklą, susirinkti užsakytus gaminius bei pasilepinti žuvies patiekalais pačiame Baltijos pajūryje. Tiek skonis tiek kainos maloniai stebino. Po vakarienės greituoju būdu įsikūrėme su vaizdu į jūrą ir bėgte į kitos dienos instuktažą.

Instuktažas šiltas ir svetingas, kupinas sveikinimų nepamirštant ir alaus. Planas savaitgaliui toks: kitą dieną giluminis nėrimas į „Franken“ visiems norintiems ir galintiems (nepaisant visų šviežių nesmagių įvykių į „Franken“ nori visi). Dingęs čekų naras nerastas, tikėtina, kad kūnas laive, tada sekantis inatruktažas kaip elgtis ir ką daryti radus (čia situacija šiek tiek kitokia – rast niekas nebenori, nors apie tai ir nekalbama). „Išbrokuotieji“ plauks kitu laveliu, RIB‘u, į ne tokį gilų panėrimą, bet 40 metrų taip skamba neblogai. Trimikso sparkėje žinoma gaila, bet…

Kitą rytą gaunu sparkę su Nx 27 ir steidžą su Nx 50, saviškę perleidžiu Sauliui. 8:00 „Franken“ komanda krauna savo įrangą į laivą „Litoral“, kiti į RIB‘ą vardu „Baltic Quest“. „Litoral“ uostą palieka pirmas, netrukus gauname jį vytis ir iš(į)sodinti ar vieną keleivį, o tada jau savo keliais. Mūsų tikslas apsauginis kateris „Traloviec“. RIB‘e tik 4 narai ir du keleiviai. Skriejame bangų keteromis 50 – 60 km/h greičiu, įranga tvarkingai pririšta, tai šokinėja tik keleiviai. 20 minučių karuselės ir mes jau vietotoje.

Plūduras vietoje, bet nesiinkaruojame kadangi virvė plona. Pradedame pakuotis žaislus, reikia pagirti lenkus, mat paruoštas labai patogus gumuotas suolas skirtas užsidėti įrangą. Galiausiai virstame per bortus, dar kartą viską pasitikriname ir leidžiamės gilyn. Pirmi mes su Žilvinu, paskui mus du vokiečiai. Nusileidžiame tiesiai ant laivo priekyje esančio pabūklo. Denis 38 m, plaukiame aplink, lėtai, neskubėdami, srovės apačioje nėra, matomumas tikrai neblogas. Tamsu, prožektoriai išplėšia iš tamsos kontūrus ir detales… Ramybė, atrodo pakankamai lengva, laivagalyje leidžiamės giliau, į 41 m, cypia kompiuteriai, viršytas 1,4 PPO2,bet neilgam. Pakylame iki denio, neskubėdami plaukiame, žvalgomės, Žilvinas duoda signalą – spoksau, per tiltelio duris matosi dvigubas šturvalas, keletą minučių spoksome, gražu…Į vidų nelendame, pusė užplauta smėliu, nejaukiame matomumo iš paskos plaukiantiems vokiečiams. Apiplaukiame tiltelį iš priekio, kišu nosį per langą, šturvalą apšviečia vokiečių šviesos, ech gražu… Kapsi baudos minutės… Apiplaukiame nediduką laivelį dar kartą, apžiūrime pabūklą, inkarus kliuzuose, pradedame kilti.

Lenkai šaunuoliai, įrengta deco stotelė, kabo skersinis, minimum 3 naram, statmenos virvės deco stopams, patogu , kabesim 20 min neskaitant buvusių deep stop‘ų. Iš paskos kyla ir vokiečiai, patogiai įrengta sustojimo stotelė. Pasitraukiame į šoną, nes tai jacuzi – meta į viršų.

Atlikę visas prievoles brazdinames atgal į RIB, apie viską pagalvota, viskas pritaikyta narams, trapas – superinis, pakopos nedidelės, net su steidžais išlipi be apkrovos jokios… Gėris …

Rūpinasi lenkai apie narų patogumu. Galutinai paskendus komforte ir akimirkai praradus budrumą pirmas nesklandumas – Žilvinui nusiėmus lastą pastarasis išslysta iš rankos, ir sudiev Jet Fin ir H spyruokle… Išdidžiai nusklendžia gilyn… Daug necenzūrinių ištiktukų įvairiomis kalbomi, pikta kaip minimum, bet reikia niekur nesidėsi.

Sugaudžia visi 600 arklių varikliuose, vėl skrendame bangų keteromis – tikslas – nardymo klubas Hel miestelyje. Už krantinių ramu švartuojamės, keliame sparkutes lauk, atvažiuoja ratukai, visos tvarkingai sustatomos važiuoja į kompresorinę. Pageidavimų koncertas kam ko, man -Nx32. Kitas nėrimas į 30 m, rusų povandeninis laivas… Vokiečiai šoka į rūbus ir begom valgyti .

Mes kaip šunės tupim prie laivo , laukiame grupės iš „Franken“ nėrimo, kapitonas pasiskambina, dar ilgai… Laukti dar kokias tris valandas. Pildant balionus, Žilvinas lenkams pasiguodžia dėl pamesto plaukmens. Lenkas iš už kampo ištraukia reikiamo dydžio Jet Finą su spyruokle, pasiūlo papigiai įsigyti, o aną pažada ištraukti kitą savaitę, sandoris sėkmingas, visi patenkinti, nardymai tęsiasi.

Planas keičiasi, didžiojo laivo nelaukiame – vėl skrendame bangomis iki povandeninės valties… Neriam, matomumas neblogas, bet tikrai blogesnis nei prieš tai, kyla vėjas ir bangos… Valtis guli tiesiai ant kylio, apnešta smėliu, nusileidžiame tiesiai ant bokšto, viskas nurinkta švariai – kompaso nėra, periskopai – nuravėti… Beveik kaip pas mus…

Visas korpusas max 1 m išlindęs iš grunto, skylės korpuse, viduje – smėlis…. Nieko labai įspūdingo, detalių nėra, sraigtas po smėliu, man nepalieka didelio įspūdžio, Žilvinui – atvirkščiai, jis Lenkijoje vien dėl šio povandeninio laivo. Šį kart baudos minučių mažiau, kylame, lipame į RIB‘ą, namučių.

Uoste laukiame grįžtančio laivo, Saulius pėsčias namo nepareis… Ant kranto stypčioja be kostiumo likęs ukrainietis, laukia gryžtančių kolegų. Plepame, dalinamės įspūdžiais ir pastebėjimais. Nejučia prabėga laikas, pavalgome galiausiai parplaukia ir laivas… Susirenkame daiktus ir lekiam miegoti, vakaras. Ryte vėl turime būti uoste…

Sekmadienis prognozuojamas vėjuotas… Toks ir išaušta, atvykstame, kraunamės daiktus, šį kart visi į vieną laivą, dalis narų neplaukia, kas alaus komoje, kas serga… Tik išlendame pro vartus – vėjas siautėja, banga, kaip, kapitonas porina 1,5m, įranga rišame prie suolų kad neskraidytų… Kas rimtai į tai nežiūri, vėliai gailisi: laivas mėtomas kaip šiaudas, straksime per bangas, nėrimas greičiausiai neįvyks, skalbia, kaip pridera, daugelį pykina… Kapitonas suka prieplaukos link, Hel kryptim – ten kur vakar pildėmės dujas…

Šalia uosto vartų bangos mažesnės, visi informuojami, kad galima nert į 18 m, ten vilkikas. Susikeikiu, nenersiu be to bešoliuojant per bangas šlepetes pripylė vandens… Kojos šlapios, sausos kojinės irgi nebesausos…

Saulius nėrė, dugno laikas 80 min, labai gražus šviežiai 2009 m paskandintas vilkikas, visiškai šalia kranto, pats tas OWD narams pasižiūrėti… Be to labai smagus palandžioti, visur atidaryta, nuomonės sklando, kad ko gero geriau nei „Franken“…

Kelionė atgalios laivu į uostą, bangos kaip reikiant įsisiautėjo, šį kartą įrangą visi diržais priraišiojo prie suolų, klausimų, daryt tą ar ne, nebekilo niekam.

Vakare šeimininkai pakvietė į kavinę „La fortūna“, oficiali padėka atvykusiems, sveikinimai, linkėjimai, bon apetit. Lašiša ir dar kažkas, tada pratęsimas kitame bare, jau su alaus bokalais.

9:00, pirmadienis, SANTI fabrikas, laukia a la oficialioji dalis, galvojau mirsime iš nuobodulio. Visgi nieko panašaus, buvo įdomu klausytis kaip vystėsi kompanija, nuo darbo rūbų siuvimo iki šiuometinių prabangių kostiumų nardymui gamybos. Savininkas pats nemažai parodė ir atskleidė labai įdomių gamybos smulkmenų ir ypatumų, apie kostiumus, pakostiumius bei netolimoje ateityje pasirodysiančias naujienas – šildomas liemenes, dvisluoksnius, labai originaliai išspręstus šalmus labai šaltam vandeniui. Taip pat parodė labai netolimoje ateityje pasirodysiantį kombinuotą trilaminatą su rip-stop danga ir kordūra.

Papasakojo kaip tobulinami ir testuojami kostiumai: viskas vyksta labai paprastai, tuo pačiu įdomiai, procese dalyvauja draugai ir draugų draugai. Betkas užsakęs kostiumą gali laisvai pareikšti nuomonę ir pageidavimus, sulaukti jų įgyvendinimų ir galbūt taip prisidėti prie sekančio modelio ar jo patobulinimo.

Pabaigai romantikos ir stebuklų mažai: kraunamės Žilvino užsakytus kostiumus, pakostiumius ir plakatus, sugrūdame viską šiaip taip ir lekiame namo. Kelionė atgal sklandi, vakare mes jau namie.

Algis/Trolis 2010 10 07

Daugiau Tomek’o Stachuros nuotraukų su šiais wreckais galima pasižiūrėti čia:
http://picasaweb.google.pl/stachura.tomek/FrankenRufaVI2009# (Franken )
http://picasaweb.google.pl/stachura.tomek/TralowiecIV2010#
( Tralowiec)
http://picasaweb.google.pl/stachura.tomek/OP304SlazakTzwMalutka#
(Malutka)
http://picasaweb.google.pl/stachura.tomek/Bryza#
(Bryza)

  • 11

    October 8th, 2010

    Graži kelionė, nors orai ir nelepino :)

    Labai keista, nes dar vasarą apie “Maliutką” (mažą rusų sub’ą) man Jarekas pasakojo. Ir ne šiaip pasakojo, o su kiribkštėle akyse: koks tai gražus ir kaip puikiai išsilaikęs laivas.

    Negana to, mūsiškos “tradicijos” pas juos bent jau tam tikruose sluoksniuose yra ne tik smerkiamos, bet ir skundžiamos. Matomai kultūrai bendrąja prasme reikalinga kažkokia kritinė masė kuri ten yra.

    Kitavertus jie taip pat ten turi “mūsiškų tradicijų” profesūros ir akademinių instancijų, kurios visą įlanką traktuoja nedviprasmiškai: mano.

  • Trolis

    October 8th, 2010

    Na galbūt tas subas buvo iškilęs daug daugiau , ankstėliau , dabar nekaži kiek jo matosi , o kaip chia kam matomai tos kibirkštėlės :) Kartą pamatyti privalu , bet tikrai man asmeniškai nebuvo užburiantis patyrimas… :D

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields