S-7

Apie mano nardymo patirtį pasakoti turbūt beviltiška, o štai speleologinė, tai kaip čia  pasakius, panaši į likusių lietuvos technarių nardymo patirtį.

Tai suvokdamas ir nenorėdamas pavesti Bilo Stouno, vadovaujančio 2017 metų Meksikos ekspedicijai į potencialiai giliausią pasaulyje Sheve urvų sistemą ir Ginto verčiančio mane joje sudalyvauti, buvau įpareigotas pasitreniruoti. Prisijungiau prie Aenigmos chebros, dalyvaujančios ispanų organizuojamoje ekspedicijoje, kurios tikslas Aranjoneros urvų sistemos, Ispanijos Pirėnų kalnų grandinėje, tolimesni tyrinėjimai.

Kaip visada būna panašiose ekspedicijose žadėto helikopterio, urvan besiveržiančių jaunų ispanų speleologų ir didelių atradimų potencialo nebuvo nė kvapo.

Užtat buvo keletas geranoriškai nusiteikusių senelių, speleo veteranų, kurie mums suteikė visišką pasirinkimo laisvę urvams ir jų disponuojamoms materialinėms vertybėms, besaikiai šėrė mus tris kart per dieną kaip kokius peniukšlius ispaniškais delikatesais ir negana to dar laistė alumi ir vynu.

Mūsų dėmesį patraukė S-7 urvas, ypatingas nebent tik tuo, kad kažkada jį tyrinėjo lietuvių speleologai, po savęs palikdami panašią į Karibų piratų paslėptų lobių žemėlapį topo nuotrauką.

Kadangi siūlomas urvo „šturmo“ grafikas, švelniai tariant, buvo labai atitolęs nuo „darbinio“,  o dar ir ne visi norėjo brazdintis į siaurą kaip šikna urvą, pasiskirstėme dviem grupėmis. Mes su Nikituška einame statyti bivako ir perdarinėti topo į S-7 urvą, nes kaip naudotis naujuoju topo komplektu ir ką veikti su surinkta informacija kukliai tariant moka tik jis, o kiti eina pasivaikščioti į kitus urvus, kad ir kilometrinį S-1 urvą.

Pirmas mūsų išejimas truko tris paras, perdarėme visų žinomų praėjimų topo nuotrauką, per vieną išėjimą perdarėme 900 metrų urvo planą. Iki mūsų 3 km dienos rekordo Laose dar toli, bet vėliau ispanai vos patikėjo, kaip tokioj atsiprašant šiknoj tai įmanoma, tad teko pasitelkti vaizdines priemones.

Pačiam urvo gale, plačiausioje atšakoje, atsivėrė nuostabaus grožio salė. Visiškas netikėtumas niekuo neypatingame sportiniame urve. Tokių vaizdų mums dar neteko matyti, bet fotoaparato žinoma neturėjome.

Mes išlipome palikdami bivaką ir siaurų netyrinėtų praėjimų „džiaugsmą“ likusiai komandos daliai, tikėdamiesi daugiau ten kojos nekelti, bet išlipę sužinojome, kad netikslinga eiti urvo nepažįstantiems ir tą darbą geriausiai atliktume mes. Eina peklon kaip nesinorėjo…

Po kelių dienų vėl išėjome trims paroms į alinančio skverbimosi, šalčio, drėgmės, bivako smarvės, nepatogaus myžimo ir akrobatinio šikimo pasaulį.

Pralandžiojom visus norima linkme einančius netopografuotus sifoninius kanalus ir beveik visuose radome žmogaus skverbimosi ženklų, what the fuck ?

Pagaliau radome labai stačiu kampu einantį kanalą, kuriame nebuvo jokių žmogaus buvimo įrodymų ir dar einantį norima linkme link susijungimo su bendra sistema. Kadangi jis labai panašėjo į bobslėjaus trasą, kur paslydus grėsė dvi neviliojančios perspektyvos – staigus stabdymas apsižergiant stalagmitą, arba numanomas skrydis šachtoje, todėl leidomės drebančiomis rankomis ir kojomis isispyrę į sienas. Nardymo pasaulyje tai pavadinčiau cirku, bet virvės buvo taip toli, o dar kartą eiti ten oi kaip nesinorėjo. Dasikepurnėjome iki teorinės susijungimo vietos ir kelią pastojo suaugusių stalaktitų siauruma. Nusprendėme, kad atradimų pakaks, nes neturėjome kuo pradaužyti stalaktitų ir labai abejojome savo pajėgumais iš ten išlipti. Išsikrapštėme atgal labai sunkiai.

Labai nesinorėjo grįžti į urvą trečią kartą, tad išeidami išardėme bivaką ir viską išnešėme. Per tą prakeiktą „lietuvių“ meandrą su keturiais transportnikais brovėmės ištisas aštuonias valandas. Na treniruotė, ką be pridursi.

Vėliau apdorojus duomenis pasirodė, kad urvas su sistema prasilenkia 150 metrų aukštyje ir tai reiškia, kad jo gylis potencialiai gali siekti kilometrą.

Tiesa, padarius tikslią topo nuotrauką, net pridėjus visus naujai ištirtus praėjimus paaiškėjo, kad realus urvo gylis šiai dienai viso labo 479 m.

Šioje ekspedicijoje man toptelėjo mintis, kad nėra jokios lietuviškos speleologijos, speleologija užsiiminėja Kukuris Gruzijoje, o čia tik paprasčiausias caving‘as, kaip alpinizmas, gal ir krūta, bet toli gražu ne mokslas.

Mums labai patiko kalnų ožys per pusę minutės įveikęs kalnų keliuką, kuriuo mes rabždindavomės link įėjimo į urvą gerą valandą.

Photos by Nikita Kozlov

Vytis

Leave a Comment

* are Required fields