Sausra tolimojoje Gruzijoje

DSC08559 2014-ųjų vasara svilino Gruziją nuožmia sausra, kokios čia nebuvo gerus dvidešimt metų.
Vandens lygis užvandenintuose urvų sistemų dalyse ženkliai krito, kai kuriuose sifonuose net kelis metrus žemyn, vietomis apsunkindamas kelią įranga apsikrovusiems narams, vietomis supaprastindamas jų įveikimą. Kai kurių urvų įėjimo sifonai tapo pusiau užsemtomis galerijomis, labai palengvindami urvo logistiką ir tolimų įsiskverbimų galimybes ir mes, žinoma, be jokio sąžinės graužimo tuo pasinaudojome.

Sausra labai įtakojo ir vandens skaidrumą. Neturintys paviršinio vandens pritekėjimo ir maitinami tik gruntinio vandens, urvų sifonai taip išskaidrėjo, kad vandens skaidrumu prilygo Meksikos senotams. Tačiau kelių ekspedicijų į šią šalį patirtis intuityviai kuždėjo apie šios idilijos apgaulingumą, kas beje vėliau ir pasitvirtino.

DSC08715Urvų tyrinėjimų Gruzijoje specifika tokia, kad neišeina prisirišti prie konkrečių objektų. Sugrįžus po metų pertraukos pasirodo, kad situacija urve stipriai pasikeitė ir pasikeitimas gali būti tiek į gerąją tiek į blogąją pusę.
Į šią šalį geriausia vykti neturint išankstinių planų ir nusistatymų, tyrinėjimų objektus pasirenkant vietoje pagal nūdienos realijas, taip išvengiant bereikalingų emocijų ir plečiant tyrinėjamų objektų spektrą.

Šių metų ekspedicija ne išimtis. Pirminiai planai, švelniai tariant, subliuško ir tai, kaip mums beje dažnai paskutiniu metu nutinka, atnešė naujų galimybių ir atradimų.
Taip atsitiko ir su mūsų  Sakharbedio sifono tyrinėjimo planais.

Sakharbedio 4 sifono tyrinėjimas

DSC08668PDSC08647irmosios Gruzijos ekspedicijos metu mano padarytas pirminis 100 metrų ilgio panėrimas, kurio metu pasiektas 30 metrų gylis, priminė nardymus Prancūzijos vokliūzuose. Šių metų pavasarį praūžęs potvynis, nėrimo sąlygas stipriai pakeitė, palikdamas nemažą kiekį lakaus dumblo, jas priartindamas prie sąlygų esančių Žalsvajame šaltinyje.
Paskutinę minutę intuityviai pakeičiau šio sifono tyrinėjimo planus ir įtardamas, kad jie gali baigtis jau po pirmojo nėrimo, nusprendžiau, kad geriau pirmąjį panėrimą tegu daro Raimis su Algiu, dėl labai paprastos priežasties. Pirmą kartą Gruzijos urvų tyrinėjimuose dalyvaujantys žmonės, atsižvelgiant į šių tyrinėjimų neprognozuojamumą, turi bent vieną kartą panerti, kad neišgaruotų noras čia sugrįžti, o mums su Donatu jau spėjusiems įgyti  imunitetą, kaip rodo praktika, tikriausiai taip nenutiks.

Ir nors eilinį sykį intuicija manęs nepavedė, šis vienintelis panėrimas Sakharbedio sifone atnešė naujų atradimų. Ištyrinėtoji sifono dalis pailgėjo iki 200 metrų pasiekdama 40 metrų gylį. Toliau sifonas tęsėsi gilyn.
Tai buvo vienas sudėtingiausių nėrimų šio narų dueto panėrimų istorijoje. Du šimtai metrų siaurais koridoriais, paskui save neišvengiamai paliekant nepermatomą pakilusių nuosėdų sieną, siaurumos, krintantys akmenys ir vis didėjantis gylis.
Tiesa, pakeliui pasitaikė ir platesnių vietų, nedidelė salė 35 metrų gylyje, kuri kėlė optimizmą skverbtis tolyn, bet ir tai greitai baigėsi siauru tuneliu.

Aš retai būnu laukiančiojo pozicijoje, dažniausiai laukia manęs, tad turiu pastebėti, kad laukiant rudoji šiltinė ima gerokai stipriau nei pačiam neriant ir bėgant minutėms vis stiprėja, juolab, puikiai žinant nėrimo šiame sifone sąlygas. Atvažiavusi vietinė televizija ir eilinis interviu, kuris baigėsi chebros išnėrimo metu, gerokai patrumpino šį procesą.

Nusprendėme, kad tolimesni tyrinėjimai, dėl ypač sudėtingų nėrimo sąlygų, tokių kaip dideli gyliai, stiprus vandens drumstimasis ir siaurumos, o beje ir sunkaus kelio link sifono, nebeprasmingi. Atsižvelgdami, kad tai nėra pagrindinė urvų sistemos atšaka, o šalia nemažai žymiai potencialesnių objektų, nusprendėme šio sifono tyrinėjimus atidėti neribotam laikui.

Savo dėmesį nukreipėme į urvų sistemos atšaką, kuri yra pagrindinė šio karstinio rajono vandens išsikrovimo vieta – Sadamio vokliuzą. Ir ne be reikalo. Ten įtakojant ypač geroms klimato sąlygoms, mes įveikėme penkis sifonus, atsekėme pagrindinio vandens debito tekėjimo kelią ir išėjome į sausą dalį, kuri šakojasi į pusiau užtvindytą pagrindinę galeriją, sausą senąją galeriją ir šeštąjį sifoną.

Sadamio vokliuzo tyrinėjimai

DSC08948SadamioSadamio vokliuzo tyrinėjimai prasidėjo 2013 metais, kai dėl  mūsų pradėto Sakharbedio 4 sifono tyrinėjimo, Gruzijos kolegų neįleisti Ukrainos speleo povandenininkai, beieškodami alternatyvų, nusprendė panerti į šį vokliuzą. Kaip jiems sekėsi sunku pasakyti, nes oficialiai rezultatų jie niekur nepaviešino, bet iš tada dalyvavusių Gruzijos speleologų pasakojimo, galima suprasti, kad jie pranėrė pirmąjį sifoną, kuris tuo laikotarpiu buvo pilnai užtvindytas ir sustoję prie antrojo girdėjo netoliese esančio krioklio ūžimą.

2014 metų vasarą dėl sausros atsivėrus pirmajam ir antrajam sifonui, sausąją dalį spėjo iššliaužioti prancūzų speleologai, kurių veiklos pėdsakus pamatėme toliau tyrinėdami urvą. Daugiau šio vokliuzo tyrinėjimų neužfiksuota.

Apsilankymas prie šio objekto praėjusios ekspedicijos metu mums su Donatu nesukėlė daug teigiamų emocijų. Drumstas eilinis vokliuzas ir nedžiuginantis darbas apgraibomis, tik tiek.

Šiais metais situaciją radome visai kitokią. Pirmas ir antras sifonas atsivėrė dėl nukritusio vandens lygio. Sausra nužemino jį beveik 2 metrus. Vandens skaidrumas pradedant antruoju sifonu buvo tiesiog pasakiškas.

Pirmiausia išlandžiojom atsivėrusią sausąją dalį, kad susidaryti bendrą urvo vaizdą ir sekančių sifonų tyrinėjimo potencialumą. Pirmasis įspūdis buvo nekoks, labai jau tolimas ir siauras kelias link sekančio tolimiausio sifono. Sunkios nardymo įrangos, su savimi atsivežėme tik 2x12l backmount sistemas, transportavimo ypatumai, su sausų urvų tyrinėjimu susidūrusiai komandos daliai kėlė susirūpinimą, o nesusidūrusiai tiesiog neviltį.

Teko ieškoti alternatyvių kelių ir netrukus mes jį radome. Tiesiai už vandens krioklio, esančio už antrojo sifono,  atradome beveik apskrito profilio siaurą tunelį besibaigiantį trečiuoju sifonu ir nusprendėme, kad galimai tai yra sausąją dalį apeinantis vandens kelias.

DSC08775Sekančią dieną nusprendžiau, kad pirminį praėjimą ir chodovyko pratiesimą, tokio pobūdžio nardymuose turėdami didžiausią patirtį, atliksime mes su Donatu. Plaukiau pirmas vis atsisukdamas į Donatą, kuris dėl labai skaidraus vandens atrodė kybantis ore. Sifono kanalas buvo toks glotnus, kad realiai nebuvo kur tvirtinti chodovyko. Teko krapštyti iš plyšių akmenis, dėlioti juos patogiose vietose ir prie jų tvirtinti. Vanduo beveik nesidrumstė, nuosėdų nebuvo visai, tik prisilietus prie sienų paviršiaus kilo baltas kalkakmenio dūmelis. Sifoninis kanalas ėjo kampuotai, horizontaliai kol atsimušė į nedidelę salę. Salė kilo aukštyn iki vandens paviršiaus. Išnėrus patekome į sausą salę besitęsiančią aukštyn dar kokius 20 metrų. Toliau praėjimo nebuvo, tad teko grįžti žemyn po vandeniu, kur aptikome kitą praėjimą tiesiai virš to kuriuo atplaukėme. Juo paplaukę keletą metrų išnėrėme į žemą ir platų meandrą, kuriuo tekėjo požeminis upelis.

Nusiėmę aparatus nuropojome, nes urvo aukštis tesiekė kokį metrą, tolyn, kol atsirėmėme į ketvirtąjį sifoną. Meandru, kuris tęsėsi kokius 50-60 metrų, šliaužti su įranga link sekančio sifono Donatas kategoriškai atsisakė, todėl tai atlikti teko man vienam. Ropojimas keliais buvo ne iš maloniausių, bet didelių nepatogumų nesukėlė. Sifonas prasidėjo kokių 4 metrų gylio siauroku šuliniu, kurio dugne buvo laisvais akmenimis užvirtusi horizontali kiaurymė. Prasispraudęs tarp akmenų atsirėmiau į praėjimą užtvėrusį uolienos luitą. Šiaip ne taip prasispraudžiau, prieš tai labai suabejojęs to veiksmo reikalingumu. Dar keletas metrų žema galerija ir vėl užsifoninė dalis. Aš jos nepažinau ir pagalvojęs, kad tai dar viena tarpsifoninė dalis ir vandens kelias nelabai prasmingas dėl sudėtingo įveikimo, pritvirtinau chodovyką. Toje galerijoje girdėjau nesuprantamus nenatūralius garsus, kurie, turiu pripažinti, mane vieną esantį taip toli nuo įėjimo gerokai šiurpino. Kas ten per garsai išsiaiškinti nebuvo nė mažiausio noro todėl skubiai nėriau atgal. Vėliau buvo juokinga, kai nuėjęs sausu keliu ir radęs savo pritvirtintą chodovyką, supratau, kad tai buvo manęs nesulaukusių jau benueinančių kolegų balsai.

Kitą dieną logistiką sudėliojau taip, kad neliesto vandens skaidrumą pajustų kiekvienas ekspedicijos dalyvis. Trečiąjį sifoną pirmi praėjo Raimis su Deiviu, ketvirtąjį aš su Agnyte. Donatas su Algiu atėjo sausąja dalimi be įrangos.

Pagal mano planą, Agnytė ir Deivis vandens keliu pernešė dvibalionius Donatui ir Algiui iki penktojo sifono. Penktąjį sifoną, dėl labai sunkios logistikos ir laiko stygiaus šturmavome keturiese. Aš plaukiau priekyje ir tvirtinau chodovyką, Raimis antras, patikrino, esant reikalui pataiso tvirtinimo taškus ir buvo pagrindinis aktorius, Algis plaukė trečias su filmavimo karapetu ir stengėsi nufilmuoti visą veiksmą per vieną kartą. Donatas ketvirtas saugojo operatorių ir uždarė procesiją.

Penktas sifonas prasidėjo plačiu šuliniu, panašiu į nedidelę salę. Truputį paplaukęs horizontaliu kanalu atsirėmiau į sieną. Toliau sifonas ėjo vertikalia žemyn platėjančia šachta, kuri sunkiai nusakomo skaidrumo vandenyje, pasirodė esanti  labai gili. Palaukęs kol kiti kolegos susivoks aplinkoje lėtai nusileidau iki dugno. Pasirodė ne taip ir gilu tik 12 metrų. Toliau prasidėjo horizontalus lėtai kylantis meandras, gana platus, bet žemas ir tolyn plaukiant vis žemėjantis. Vizualiai atrodė, kad kylame gana greitai, bet pažiūrėjus į kompiuterį kilimas buvo labai nežymus ir plaukėme gana ilgai. Kanalas vis žemėjo, kol plaukimas virto šliaužimu pilvu besiremiant balionais į lubas. Kai jau buvau besuabejojantis ar verta tęsti skverbimąsi dėl Algio nešamo filmavimo karapeto, galva atsidūrė vandens paviršiuje. Pakliuvome į siaurą truputį užtvindytą galeriją. Sausoje dalyje kostiumą pradūrusiam Algiui pasidarė šalta ir teko grįžti net neišlipus iš vandens, paskui nukomandiruojant ir Donatą. Gaila žinoma Donato, kuris labai norėjo apsidairyti naujai atrastose erdvėse, bet teko priimti vienintelį saugų sprendimą.

Screen Shot 2014-10-12 at 14.03.14Mes su Raimiu pasilikome apsidairyti. Pirmiausiai nušliaužėme šlapiąja galerija kokį 100 metrų, pakeliui apžiūrėdami kažką panašaus į šeštąjį sifoną. Galiausiai galerijoje jau plaukėme, oro buvo tik galvai iškišti ir pagalvoję, kad menkiausias vandens lygio pasikeitimas būtų mums paskutinis, pasukome atgal, nors galerija tęsėsi tolyn. Dar paropojome sausa galerija, bet  už kelių posūkių kantrybė išseko ir nusprendėme grįžti, juolab, kad mūsų už sifono laukė pamėlusi iš šalčio chebra. Vėliau, kaip visuomet tokiais atvejais būna, labai gailėjomės nepažiūrėję kas ten toliau.

Grįžome tokia pačia tvarka atgal. Aš visuomet chodovyką tvirtinu taip, kad grįžtant nulinio matomumo sąlygomis dešine ranka vedant chodovyku, naro kūnas būtų plačiausioje sifono galerijos vietoje. Čia turėjome vieną kuriozą. Deivis pas mus kairiarankis ir intuityviai chodovyką paėmęs kaire ranka, ketvirtojo sifono siaurumoje taip įstrigo, kad paskui plaukiantis Raimis buvo rimtai susirūpinęs ar tik nereikia jam pagalbos. Galų gale praslydo.

Tą dieną prabuvome urve nei daug nei mažai – šešias valandas.
Tolimesnius Tskhaltubo urvo tyrinėjimus atidėjome sekančiai ekspedicijai.

Nepadoriai reguliariai daromi atradimai pamažu gadina tyrinėtoją ir kažkieno paliktos pėdos iki tol neliestose urvo sąnašose palaipsniui pradeda vis labiau jį erzinti, jau nekalbant apie nušliaužiotus urvus.

Vytis

Leave a Comment

* are Required fields