Šventas eksploracijų purvas


Sakoma, kad tyrinėtojui nieko nėra labiau jaudinančio, kaip įžengti į naujas, dar niekad niekieno nematytas erdves. Jaučiu tą labai miglotai, gal tai liečia tik tuos, kurie to labai trokšta, arba mano gyvenime viso to jau truputį per daug. Kartą patyrę speleologai nustebo, kodėl aš nepalūžau Voronjos urve. Atsakymas labai paprastas. Mano tikslas nebuvo pasiekti giliausią žinomą planetos tašką. Mano tikslas buvo kur kas didesnis. Mano tikslas buvo – sugrįžti namo.

Nuvažiavome beveik dešimt tūkstančių kilometrų. Aplankėme aštuonias šalis. Aplenkėme du trečdalius Juodosios jūros. Ir visa tai tik dėl to, kad įsiskverbtume kelis šimtus metrų į naują erdvę.

Jau kelintą kartą mūsų prožektorių šviesa skrodžia milijonus metų tvyrančią tamsą. Purvini batai traiško tviskančius kristalus. Negrabūs judesiai kelia plonyčių stalaktitų lietų ir akinančiai balti stalagmitai pasidengia molinų rankų antspaudais.

Tokia jau ta naujų atradimų kaina.

Nors šį kartą tyrinėjome tik vieną urvą, mūsų atradimų sąrašas gerokai pasipildė. Į pernai mūsų atrastą Tskhaltubo urvo atšaką prasiskverbėme apie 300 metrų. Negana to, kad detaliai apžiūrėjome naują pusiau užtvindytą galeriją, pakeliui pranėrėme tris sifonus ir atradome dar penkias naujas sales. Dvi dideles ir tris mažesnes. Mus sustabdė tik ketvirtas sifonas, kurio tyrinėjimus atidėjome sekančiai kelionei.

Šios kelionės pastebėjimas – Gruzijoje galima negerti, bet nevalgyti – ne.

Vytis

Leave a Comment

* are Required fields