Somos Buzos De Cuevas

Norėti reikia atsargiai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad tik spėju prisiminti kokią nors seną savo svajonę ir ji triuškinančiu greičiu materializuojasi su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Šį kartą užteko neatsargumo prisiminti Jukatano pusiasalio senotus.

Aš žinoma nebuvau toks naivus, kad tikėčiausi pamatyti šį kraštą laukinį kaip rodoma kino filmuose. Ir vis tik važiuodamas viešbučio link gavau lengvą šoką. Pasirodė, kad patekau į turizmo verslo suvulgarintą Raudonosios jūros pakrantę, kur nors Egipte. Spindintys viešbučiai, eilėmis susodintos palmės, nupušę jankiai ir dar labiau nupušę novoruskiai. Sekančios dvi dienos optimizmą dar labiau nugesino, visur aplink matant nepadorią, sakyčiau net pornografišką komerciją, kažkuo lenkiančia net faraonų kraštą. Tikras diletantų rojus.

Iš Lietuvos ištrūkti pavyko tik man ir Donatui, o mes kaip žinia karališkai paprasti, tai iš anksto pasirūpinti nardymais žinoma nesiteikėme ir jų organizavimu užsiėmėme betarpiškai, jau įsikūrę viešbutyje. Tas paprastumas mums atsirūgo galvos skausmu ir dviejų dienų priverstinėmis atostogomis. Per tą laiką spėjome aplankyti Chichen Itzos ir Tulumo šventyklų kompleksus.

Chichen Itza paliko labai prieštaringus jausmus. Kompleksas tikrai mistinis, vaizduotę veikia greitai ir stipriai, bet tik iki tol, kol žiūrėjau aukštyn. Nuleidus akis viskas žaibiškai įsižemino ir netrukus įsivaizdavau save Jėzaus šventyklos prieigose spardančio prekeivių staliukus vietoje. Dar nespėjęs pilnai įsijausti į šios vizijos malonumą, pasijaučiau tarsi šaltu vandeniu nulietas. Prieš mane stovėjo mažulytė, jau labai garbaus amžiaus majų kilmės babūnytė, tiesdama savo pačios rankomis siuvinėtas servetėles. Tikra priešingybė poblatniems Gariūnų tipo prekeivoms, mikliai zujantiems aplinkui. Nors man tų servetėlių nereikėjo, iki šiol prisiminus skauda širdį, kad aš jų nenupirkau.
Po kurio laiko įpratau iš viso to turistų ir chaltūrščikų marmalo išskirti tik istorinius statinius ir aukojimo senotus tuo pilnai pasitenkindamas.
Tulumo kompleksas smulkesnis, bet turi vieną malonią savybę. Jame uždrausta prekyba ir niekas netrukdo įsijausti į aplink tvyrančią senovės dvasią, nors pirmapradžio žavesio ir ten jau nebėra.
Vėliau pabendravus su vietiniais paaiškėjo, kad džiunglėse dar yra beveik neliestų ir nelankomų piramidžių, bet čia jau kitos kelionės tema.
Didžioji džiunglių dalis yra majų nuosavybė, tikriausiai dėl to, kad jos niekad niekam nebuvo reikalingos. Žemė po jomis labai nederlinga ir net medžiai sunkiai auga. Dar prieš dešimtmetį jos buvo niekam neįdomios ir kainavo grašius. Bet dabar viskas apsivertė į priešingą pusę, nes tose džiunglėse yra didžioji dalis visų senotų. Žemės kaina nerealiai kyla, be to tai dar neša grynuosius ir majai pagaliau gali pasijausti pasiturinčiais žmonėmis. Giliau džiunglėse yra sunkiai prieinamų, arba dar net neatrastų senotų, taip kad tyrinėjimams dirva labai palanki ir tai kelia galimų atradimų džiaugsmą.

Tik atvažiavę mes buvome lengvoje panikoje, nes daugelis nardymo centrų spekuliuodami diletantų tuštybe po skambiu cavedivingo pavadinimu slepia rekreacinį nardymą kavernose, taip viliodami pasigirti mėgstančius rekreacininkus, būgtai jie nardė olose. Vėl suknistas komercinis triukas.
Daugelis pokalbių atrodė maždaug taip:
– Laba diena. Mes du lietuviai norime su jūsų klubu panardyti požemiuose.
– OK, jokių problemų, kiek nėrimų į dieną jūs norite padaryti ? t.y.kiek jums reikia balionų ?
– Na mums reikia dvibalionio, etapinio baliono su Nx 50, gal kartais dar su O2.
– Tyla… O kokių nėrimų jūs norite ?
– Na mes galvojame kad mums tikrai pakaks vieno nėrimo į dieną. Mes planuojame prasiskverbimus iki kilometro į urvą ir gylius iki 50 metrų.
– Vėl tyla… Suprantate pas mus tokių kaip jūs pasitaiko tik kartą į metus, reiktų pasitarti su šefu, kurio dabar nėra ir mes tikrai nenutuokiame kiek jums tai kainuos.
– Viso gero… pyp pyp… pyp… paskutinis pyp tai jau rusiškai.

Steevas Bogaertsas iš viso neatsakė. Pagaliau, jau nebeturėdami kitos išeities, kreipėmės į čia pat esantį nardymo centrą ir atsidavėme ispaniško žydo malonei. Žydas vienoje pusėje ir doleriai mūsų kišenėse kitoje – tai pats tinkamiausias derinys šioje subtilioje situacijoje ir viskas kaip mat išsisprendė, tik ir žydas ir pinigai atsidūrė jau vienoje pusėje.
Mus mikliai suvedė su vietiniu cave instruktoriumi Gustavo, beje labai sukalbamu visomis prasmėmis žmogumi ir atsirado šioks toks ateinančių nėrimų užtikrintumas. Po to, kaip koks buterbrodo dėsnis, apsireiškė pats Bogaertsas ir išreiškė norą mus pašefuoti, kad ir kaip apmaudu buvo, bet šaukštai jau po pietų, tsakant.

Pirmajam panėrimui pasirinkome Chac-Mool senotą, kuris mūsiškai skambėtų kaip Jaguaro urvas. Šiaip jaguaro vardas čia linksniuojamas visai ne mitologine prasme. Aplinkinėse džiunglėse yra ir jaguarų ir krokodilų ir gyvačių ir dar visokių kitokių džiunglėms būdingų tvarinių.

Jau seniai pastebėjau, kad niekaip negaliu apsieiti be pavojaus jausmo, aplankančio mane prieš kiekvieną, kad ir visai nereikšmingą nėrimą. Galbūt būtent tam jausmui ir turiu būti dėkingas, kad iki šiol esu šiame pasaulyje, bet maloniu jo tikrai nepavadinčiau, greičiau jau atvirkščiai.
Gustavo stebėjosi mūsų noru pasiimti etapinius balionus, jo manymu tai nepatogi prabanga, bet jei mes nuo to geriau jausimės, tai prašom. Jis žinoma buvo dalinai teisus, esant vidutiniam apie 9 metrų gyliui ir sąlyginai nedideliems atstumams, jie tikrai nebuvo labai reikalingi. Dauguma senotų seklūs, nėrimo sudėtingumą apsprendžia tik atstumas iki išėjimo.
Man nelabai patiko išpleręs dvibalionis su laisvai besisukiojančiu manifoldu. Kai aš Gustavo paprašiau rakto paveržti kontrveržles jis  paaiškino – čia taip turi būti, kad belakstantys skuteristai jo nenudaužtų. Nelabai įtikino ir tai buvo dar viena svari priežastis su savim tampytis etapinius balionus.

Pirmojo nėrimo metu įsiskverbimas  manau neviršijo nei pusės kilometro, nors tiksliau ir nesidomėjom.
Šiltas vanduo, nežemiškas jo skaidrumas ir maži gyliai, kelia apgaulingą saugumo jausmą, bet su kiekvienu šimtu metrų tolyn nuo įėjimo jis tirpsta kaip sviesto gabaliukas karštoje keptuvėje.
Plaukėme pasrovine kryptimi , ausiai maloniu Monster hause ( Baubo namas ) pavadinimu.
Tas Baubas, kaip deklaruojama didžiausias šiai dienai pasaulyje atrastas povandeninis stalaktitas. Iš pradžių, nenugirdęs žodžio „povandeninis“ ir pagalvojęs apie eilinį komercinį briedą, susiraukiau kaip laimo vaisiaus kandusi beždžionė, nes kas antrame mano lankytame urve mačiau didesnių.
Salė vadinama Monster hause tai vertikalus šulinys, gilėjantis nuo kokių 9-ių  link 25-ių metrų gylio. Beveik per visą jo ilgį styro pats Monster stalaktitas. Šulinio dugne, praplaukus Monster smaigalį galima patekti į nedidelę, kažkuo labai jaukią, patalpėlę šviesiomis sienomis.
Kelias atgal atrodė trumpesnis, turbūt dėl iš tolo matomų ir artėjant vis ryškėjančių saulės šviesos spindulių, persmelkiančių  kaverninę urvo dalį.
Kaverninė urvo dalis teikia didžiąją dalį urvo grožio ir ypač įspūdingai atrodo grįžtant iš urvo gilumos. Prisidedant gerai pasibaigusio nėrimo jausmui pasijaučiau beveik nirvanoje.

Antrojo nėrimo metu įnėrėme Xtabay senote pakeliui išnerdami Kantun-Chi senote. Nėrimas truko daugiau nei dvi valandas. Xtabay tai moteriškos giminės majų demono vardas, Kantun-Chi mūsiškai skambėtų kaip Geltono akmens nagų urvas. Na čia kaip visada, kur tik urvas ten ir Baubas, nieko naujo.

Trečias nėrimas Taj-Ma-Ha, mūsiškai Lygaus vandens senote, buvo pats ilgiausias ir truko gerokai virš dviejų valandų. Pasrovinėje pusėje pasiekėme patalpą pavadintą The Room of Reflaction ( Atspindžio kambarys ). Čia urvas baigiasi nepraeinamu susiaurėjimu, kuriame gėlas vanduo skverbiasi per viršuje esantį susiaurėjimą ir prožektorių šviesoje raibuliuoja erdvėje, atsispindėdamas nuo šviesių sienų. Iš čia ir pavadinimas.

Ketvirtasis nėrimas buvo Ponderosa, mūsiškai Rojaus senote, kurio metu turėjome kelis peršokimus ir didžiąją jo dalį praleidome braudamiesi per siaurumas, kaip tyčia pusiau padalintas haloklyno. Aš įsigilinęs į filmavimą ir plaukdamas su Gustavo priekyje, nesupratau vis atsiliekančio ir „dėmesio“ signalą rodančio Donato. O jis pasirodo per sujauktą haloklyną visiškai nieko nemato. Tą „džiaugsmą“ ir aš netrukus apturėjau, kai teko plaukti paskutiniam, manifoldu sistemingai brūžinant visus įmanomus išsikišimus. Jausmas kaip cave kursuose tik šiuo atveju išėjimas už puskilometrio, jei ką.
Vaizdai šiame urve patys įspūdingiausi iš visų iki šiol matytų, tikrai Jardin del Eden.
Plaukiant pirmyn pasisekė pamatyti baltą endeminę žuvį Phylum Chordata, kuri net akių neturi ir jos viduriai permatomi, vėliau dar krevetę, kurią identifikavau kaip  Phylum Crustacea.

Penktasis nėrimas Zapote senote buvo pats įkvepiančiausias ir ne vien dėl to, kad sutapo su mano gimimo diena. Kokie ten gražūs bebūtų horizontalūs urvai, vis tiek daugiau šarmo teikia vertikalūs. Turbūt todėl, kad trimatės erdvės pojūtį suteikti pajėgios tik vertikalios ertmės.
Urvo konfigūracija primena smėlio laikrodį. Piltuvėlio formos kaverninė dalis apie 20 metrų gylyje pereina į dar apie 10 metrų besitęsiantį susiaurėjimą, kuris apie 30 metrų gylyje staigiai išplatėja į kūgio formos ertmę, besileidžiančią į gylius viršijančius 50 metrų. Viduryje stūkso per tūkstantmečius susikaupusių akmenų, medžių kamienų ir gyvūnų ( o gal ir ne tik ) kaulų piramidė. Visa tai pūva sklindant nepakeliamam sieros vandenilio dvokui, kuris jaučiamas net per nardymo kaukę. Įdomu, bet tas Malkėstaitiško aromato vanduo turi griežtai apibrėžtas ribas. Maždaug iki 30 m vanduo skaidrus ir gėlas. Žemiau jį keičia drumsto ( matomumas nesiekia 1,5 metro ) ir smirdančio vandens sluoksnis, besileidžiantis  maždaug iki 40 metrų, kur jį keičia skaidrus ir sūrus jūros vanduo.
Mes nusileidome į 52 metrų gylį ir apiplaukėme beveik visą ertmės perimetrą. Jausmas toks lyg būtume kažkur kitoje planetoje. Apie 60 metrų gylyje yra įėjimas į siaurą, neilgą  urvą, bet mes nerizikavome kvėpuodami oru užsiiminėti jo tyrinėjimais.
Beveik visas apatinės ertmės paviršius padengtas didesniais ir mažesniais varpo formos dariniais, kaip kokiais nežemiškos gyvybės formos kokonais. Jiems prilipo Bogaertso duotas Hell Bells pavadinimas.
Nors senotas, iš visų matytų, labiausiai primena Baubo irštvą, jo pavadinimas pats nekalčiausias ir reiškia medžio rūšies pavadinimą. Jo kamieno apatinės dalies žievė labai primena šiuos urve aptinkamus darinius. Kai nėrėme ertmės apačioje, matėme jų gulinčių ir ant dugno. Pagalvojau, jei toks vienas pustonis monstras nutrūkęs nusileistų kur netoliese, galėčiau švęsti antrąjį gimtadienį, kurio data beje sutaptų su pirmuoju, jei tiesiai ant manęs, dvi datos taip pat gražiai sutaptų, dar pagalvojau,  kad man to tikrai nereikia.
Tai buvo paskutinė nardymo Meksikoje diena ir mes nusprendėme išnaudoti ją maksimaliai.     Truputį pailsėję ir pažaidę su simpatiška beždžione, ta pačia, kuri taip patikliai paragavo laimo vaisiaus, panėrėme į kitą netoliese esantį senota Kin-Ha pavadinimu. Mūsiškai tai skambėtų kaip Saulės vanduo. Majai turbūt turėjo subtilų jumoro jausmą, nes kuo baisesnis urvas tuo gražesnis jo pavadinimas. Senotas turi kelis vertikalius įėjimus, visus vedančius į tą pačią, beje įspūdingo dydžio požeminę salę. Nusileidome ant viduryje požeminio ežero įrengtos platformos. Povandeninė dalis panaši į Zapote senoto žemutinę dalį tik gyliai ir Hell Bells dariniai mažesni. Nėrimas buvo gana paprastas, bet kažkuo nejaukus, gal dėl tamsos ir chodovyko trūkumo, nors jis čia ir nebuvo būtinas. Matyt jau buvome pavargę nuo gana rimto prieš tai buvusio nėrimo.

Filmuose ir nuotraukose reprezentuojančiuose Jukatano senotus, dažniausiai fiksuojamos stalaktitų ir stalagmitų galerijos ir susidaro įspūdis, kad ten visi urvai tokie. Realybė, kaip visada truputį kitokia. Taip, tokių vietų ten yra, bet didžioji jų dalis labai primena kai kuriuos Vengrijos ar Prancūzijos urvus. Tokių vietų, kuriuose tenka brautis per plonyčių stalaktitų mišką iš viso nematėm, tai tik cave pionierių privilegija, saugoma didelių atstumų arba sunkiai praeinamų siaurumų.
Daugelyje senotų haloklyno linija beveik sutampa su chodovyku ir tai labai smagu pirmiems plaukiantiems, bet visai ne paskutiniams. Urvo matai tiek, kiek matytum plaukdamas be kaukės.

Tiesa, prieš pradėdami nardyti senotuose, mes pora kartų panėrėme Karibų jūroje. Smagu žinoma, kažkas panašaus į Raudonąją, tik šiek tiek kitaip.

Pradedu jausti profesionalo sindromą, man sunkiai einasi rašyti apie nardymus požemiuose, o ir apie visus kitus nardymus taip pat. Jau nebežinau kas yra įdomu, o kas nelabai. Turiu pripažinti, kad šiaip sau plaukioti ir dairytis man jau darosi nebeįdomu, trūksta konkrečių veiksmų, kad ir kokių inžinerinių ar tyrinėjimo darbų.
Nesu išpleręs turistas, kuris jaučia fetišą, kai jį komerciškai dulkina vietiniai vertelgos. Nenoriu jokių pliažų, viešbučių, all inkliūzivų, „išsilavinusių“ gidų, „autentiškų“ suvenyrų ir „ekstremalių“ nardymų.. palikime tai didelėms baltoms beždžionėms iš rytų…
Vaizduotę man beaudrina tik drumsti, pavojingi ir sunkiai prieinami aukojimo senotai šalia džiunglėse pasimetusių senovės piramidžių ir nuo sunkiojo krovinio nepadoriai išsiskėtę ispanų galeonai, besimėtantys kažkur Karibų jūros gelmių platybėse.. Taip yra ir nieko čia daugiau nebepridursiu…

Vytis

  • No comments yet

Leave a Comment

* are Required fields