Sopot cave

Juodkalnija. 2012-ųjų birželis, smaragdinė jūra, saulė, 32°C karštis, vietinė rakija… sėdim restorane su mūsų naujuoju draugu ir aptarinėjam kada, kur ir kaip nardysim ir ką įdomaus galim pamatyti.
– Есть такая пещера, правда она ещё не исследована и не ясно чего там ожидать. – sako Denisas ir prideda: – Вот там и поныряете!
Su Algiu nerimastingai susižvalgėm, tarsi ieškodami padrąsinimo vienas kito akyse ir be žodžių supratom – jamam tą darbą. Juk tai unikali galimybė tyrinėti patį tikriausią urvą!

Pora dienų kankino begalė klausimų… koks matomumas, kokie gyliai, kokios siaurumos ar erdvės mūsų laukia, kokie pavojai tyko… galų gale ar išvis bus įmanoma panert.

Informacija, kurią turėjom apie urvą, buvo daugiau nei skurdi, tiksliau kas liečia urvą po vandeniu – jos išvis nebuvo. Žinojom tiek, kad seniau iš šio urvo buvo siurbiamas vanduo artimiausių miestelių gyventojų reikmėms, kol į jį nepateko sūraus Adrijos vandens. Tada, jau vadovaujantis Deniso iš vietinių išgirstais pasakojimais ir atrastais užrašais ant sienų prie sifono, 1998m buvo pakviesta profesionalių narų komanda utopinei idėjai – surasti vietą iš kur patenka jūros vanduo ir kažkokiu būdu ją uždengti… Be abejo idėja taip ir liko idėja, o urvas tapo nebenaudojamu…
Visos tos pasakos man labai primena Lietuvos ežerų istorijas su paskendusiais lėktuvais, tankais ir kitokiais įdomiais dalykais, todėl praleidome viską pro pirštus ir ruošėme save psichologiškai… daugiau nebuvo kaip ir ruoštis… išskyrus adaptacinius nėrimus visokiose jūros kavernose tuo pačiu pasitikrinant įrangą.

D-Day. Susitinkam nardymo centre, prie mūsų prisijungia kolega Vladimiras, ners kartu… Įranga jau pakrauta į mašiną…visgi smagu būti turistu. Atvykus prie urvo supratome kodėl su mumis važiavo bosnis, nardymo centro darbuotojas. Apie jį laisvai būt galima parašyti atskirą straipsnį… matyti vaizdai kaip jis, persisvėręs per ribą, ištiestomis rankomis iškelia mano pilnai įranga apkabinėtą sparkę nustelbo prieš tai, ką jis turėjo padaryti šiame urve… 120 metrų horizontaliai ir apie 30 metrų vertikaliai sausąja urvo dalimi iki vandens… ir patikėkit… eiti tuščiam ten yra ką veikti ir ko saugotis, galiu tik įsivaizduot kaip tai reikėtų padaryti su 40kg ant nugaros ir taip kelis kartus.
Sausa urvo dalis pasibaigia šuliniu, į kurį nusileidome kopėčiomis. Vanduo – buza… iš paviršiaus matomumą įvertinom 2 metrais. Besileidžiant žemyn išlietas prakaitas greitai susigeria į pakostiumius ir pirmas kontaktas su vandeniu netgi labai gaivus. Temperatūra 8 laipsniai. Bosnis virvėmis nuleidžia įrangą, rengiamės jau vandenyje, kojomis nesiekdami dugno… ilgai kapstomės… kiekvienas savo apmąstymuose ir susikaupime… Denisas uždeda Algiui ant galvos GoPro, man įduoda ritę su 400m hodovyko.
Palengva leidžiamės žemyn, matomumas šulinyje labai prastas, jaučiu, kad hebra paskui laukia nesulaukia mano spartesnių ląstų mostų, bet kažkaip visai nedrąsu… nusileidžiam iki 10 metrų, paplaukiam į šoną, padarau pirmą tvirtinimą ir dar toliau vanduo ima skaidrėti, kol galų gale atsiveria musų akiai malonūs ir skaidrūs Prancūzijos urvų vaizdai. 20, 30 metrų… ai… jau nesvarbu, jau skaidru taip kad kiek švieti, tiek turi. Po ~50 metrų plaukimo prieš akis išdygsta didelė, staigiai gilėjanti salė, atsisuku į Algį, akių kontaktas ir mes jau leidžiamės žemyn. 38m… dugnas… plaukiam tolyn po truputį kildami iki 33m. Tarpais matome seno hodovyko likučius, sprendžiant pagal specifinį tvirtinimo būdą – prancūzų darbas. Tuo tarpu nuo iškvepiamo oro burbulų sujudintas ir žemyn krentantis tirštas rūkas byloja apie senai čia besilankiusius narus. Rišu užbaigiamąjį mazgą, čakštelnu peiliu per hodovyką ir sukamės atgal. Turiu pastebėti, azoto poveikis gerokai didesnis nei norisi ir elementaraus mazgo užrišimas tampa tikru iššūkiu… Ėėė galvoju, čia tau ne vėgėles Hanczoj gaudyt…
Nėrimas su dekompresija truko 65 minutes, iškilome su džiaugsmo šūkiais ir įspūdžių perkrautomis akimis. Kaip paaiškėjo išmatavus virvės likutį, tą kartą paklojome lygiai 150 metrų.

Turbūt nereikia spėlioti, kad po tokio įspūdingo nėrimo, labai jau knietėjo sužinoti kur toliau tas urvas eina… gal visgi tikrai išlenda į jūrą? gal pamatysim raibuliuojantį haloklyną? gal iškilimas į sausą dalį, po kurios seka kitas sifonas? Privalėjom pažiūrėti toliau…

Jau sekančią dieną apsisprendėm – reikia sugrįžti… ir būtinai dviems… dėl paprastumo… Tik dabar apsiginklavom gerokai stipriau, orą aišku metėm per bortą ir prisimaišėm trijų rūšių Nitrox… sparkę – EAN 32, pernėrimui per duobę kelioninį steidžą EAN 29 ir deco EAN 42…

iš Montenegro vandenų archyvo

Šį kartą veda Algis, užsimaukšlinęs tą pačią, nieko nefokusuojančią GoPro. Iš pat pradžių nedžiugina nuo praeito karto nuo lubų nuslinkusi buza… tie kosminiai matomumai jau ne tokie jaukūs. Plaukiam greitai… nusimėtom deco mišinius, pražongliruojam reguliatoriais per duobę kol galų gale pasiekiam paskutinį tašką. Algis pririša naują ritę, pakeliui dingsta anskčiau matyti senos virvės likučiai, išsuka iki pabaigos… duodu dar vieną, truputį paplaukiam kol pas mane priartėja suplanuotas dujų rezervas ir sukamės atgal.
Užtrukom viso labo 68 minutes, paklojome dar 160 metrų. Taigi sumoj po dviejų nėrimų – 310 metrų, na… neskaičiuojant nuostolių tvirtinimams.

Išlipome nugalėtojais, be galo savimi patenkinti ir pasikrovę kalną įspūdžių, emocijų, išgyvenimų… Urvai… jie kažką suteikia nepaaiškinamo… kartais ta spengianti tyla, kartais – tas kraupus burbulų šliaužimas lubomis, ta nepraregima tamsa, ramybė… keista… tave ten traukia, bet išnėręs ir pamatęs dienos šviesą – nesugebi ištrinti šypsenos veide…

Realybė. Savaitė padidintos savivertės jausmo grįžus namo kaip ranka nuo nosies nusibraukė… Visagalis googlas atvertė senesnius 2005 metų Italų-Slovėnų šio karstinio darinio tyrinėjimus kartu su visomis schemomis. Čia pat radome informacijos ir apie prancūzų ekspediciją 1998 metais, kurios datos užrašą radome prie sifono. Mūsų kaip tyrinėtojų statusas greitai tapo turistiniu… na mums taip iš pradžių pasirodė… pirmu žvilgsniu nesuskaičiavus metražo… bet geriau paanalizavę schemas, permatavę brėžinius ir suskaičiavę atstumus – kokius gerus 50 metrų savo nuopelno pridėjome :)… na bent patys taip manome, jei dar nėra kur iškabinėtų buvusių iškylų brėžinių ir įspūdžių… o gal ir fotografijų.

Realiai pasikapsčius pakaušį, nėrimai  buvo labai geri visomis prasmėmis net ir be žymėtojiškų nuopelnų, pakankamai sudėtingi ir paprasti … skaidrūs ir įdomūs… Ar kartotume tokius nėrimus? – be abejonės taip… Lauksime daugiau žinių šiek tiek vėliau ir galbūt pildysime straipsnį…  bet jau ne savais pastebėjimais ir schemomis…

Ir pabaigai varganos kokybės video iš šių dviejų nėrimų…

Raimis

  • Trolis

    July 7th, 2012

    http://vtsymbal.livejournal.com/4685.html

    chia dar paspalvinimui …

  • waiduoklis

    July 7th, 2012

    O jus nesumaisete pasakydami is kur jus ?. Kaip daba reikia jaustis, kai tave uz “Žirgas galvas” palaike :)

  • E

    July 7th, 2012

    Reiktu paprasyt, kad rusakalbis kolega pataisytu is LV i LT ;]

  • Trolis

    July 9th, 2012

    https://www.youtube.com/watch?v=qMLv77iHa0g
    čia kirpau kitu rakursu, pats urvas matosi šiek tiek daugiau .. kas neužsikniso žiuret .. :) ale stebūklas neišeina niekaip… :)

  • Vytis

    July 9th, 2012

    Filmas čia ne esmė, neverta vargti, jis mažai informatyvus, skirtas liaudžiai ir greit pasimirš.. Svarbiausia pratęsta urvo toponuotrauka, kuri ir fiksuoja šios exploracijos pasiekimus.. reiktų ją įmesti į kokį tarptautinį exploracijų puslapį ir tai sustiprintų mūsų vardą pasaulinėje arenoje..:)

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields