Molnar Janos

Pasaulyje tiek stebuklų, kad visus juos pamatyti neužteks ir viso gyvenimo. Šį kartą Vengrija, Budapeštas, Molnar Janos terminė versmė. Pati versmė yra neįtikimiausioje vietoje, pačiame Budos senamiestyje, aplinka tokia neįprasta, kad galima pagalvoti, ne nerti, o pasėdėti senamiesčio kavinėje atvažiavome.

Mus pasitinka nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, labai šiltai bendraujantis žmogelis. Susipažinus paaiškėja, kad tai vienas žinomiausiu Vengrijos cavediverių – Zsolt Gyurka.

Nerti ruošiamės trise, Donatas, Zsoltas ir aš, Aidui, kaip tik tuo metu, teko skaityti pranešimą apie Voronjos urvą, speleo konferencijoje.

Natūrali versmės ištekėjimo vieta apmūryta senovine tiltelio formos arka ir yra per siaura narui pralįsti, todėl šalia padarytas nusileidimas, panašus kaip į seno namo rūsį, toliau požemis išplatintas, toks jausmas, kad lendi į lietaus kanalizacijos kolektorių. Šis jausmas tuojau išnyksta, vos panėrus galva po vandeniu. Vanduo neįtikėtinai skaidrus ir šiltas ( +270C ), apima apgaulingas saugumo jausmas, lyg būtum kokiame tai baseine.

Įėjimo dalis gan siaura, kokius 50 m tenka spraustis pro siaurumas, rangantis siauruose posūkiuose. Man su sidemountu nesudarė jokių nepatogumų, kitiems, su klasikine backmount sistema teko truputi pažaisti, bet visumoje urve tokių vietų mažai ir įskaitant didelius atstumus ir gylius, backmount sistema čia priimtinesnė.

Vėliau urvas praplatėja, įplaukiame į nemažą salę, kurioje Zsoltas įrengęs dekompresinių sustojimų vietelę. Šalia ant sienos, kaip ir daugelyje mūsų lankomų vietų jau pradedame įprasti matyti, sukabintos marmurinės lentelės ir jų gana daug. Labai gera vieta apmąstymams sėdint ilgose dekompresijose (na čia turbūt ne visiems). Mūsų naujasis draugas, čia ne kartą sėdėjo (tiksliau kabėjo J ) 6-7 valandas, po tolimų ir gilių urvo tyrinėjimų. Giliausias jo pasiektas taškas yra 94 m gylyje, 6 kilometrus nutolęs nuo įėjimo. Visumoje jis jau padaręs apie 1500 nėrimų šiame urve. Urvo tyrinėjimams galo greičiausiai nebus, nes jo konfigūracija išeina už žmogaus galimybių ribų ir sprendžiant iš vandens temperatūros, gali siekti kilometrinius gylius.

Plaukiame apie 15 m gylyje per didesnes ir mažesnes sales, bedugnėmis atrodančias šachtas ir vertikalius meandrus.

Dvidešimtą nėrimo minutę nusileidžiame iki 34 m gylio, mes jau apie 200 m nutolę nuo įėjimo. Plaukiame horizontalia kryptimi nemažoje salėje, vanduo toks skaidrus, kad apima skrydžio jausmas. Trisdešimt penktą nėrimo minutę urvas vėl kyla aukštyn, sklendžiame plačiame vertikaliame meandre, tokiame giliame, kad nesimato nei dugno, nei viršaus. Atrodo, kad Zsoltas net nemano apsisukinėti, nors jau esame apie 300 m nutolę nuo įėjimo. Prašliaužiame dar kelias siaurumas ir praplaukiame kelias nedideles sales. Versmę sudaro keli susijungiantys šaltiniai ( veikiau šiltiniai J ), “šalčiausias” +200C yra ir pats skaidriausias, matomumas beveik kaip oro, šilčiausias +270C yra mažiau skaidrus, matomumas kokie 15 m. Vienoje vietoje maišosi dvi srovės, sudarydamos fantastinį vaizdą, viskas mirguliuoja, kažkas panašaus į Meksikos urvų haloklynus.

Zsoltas plaukia toliau, eina keturiasdešimtoji nėrimo minutė, mes jau apie 400 m nutolę nuo įėjimo, plaukiame 20-25 m gylyje. Stebiu Zsoltą, karts nuo karto jis atsisuka, pažiūrėti ar mes dar gyvi, mintyse ima juokas, labai jau jis panašus į mane, lydintį narus 8-ame forte, ar tamsioje Hanczoje, jis matyt irgi turi šeštą jausmą, kada reikia apsisukinėti (momentas kada vienas iš lydimųjų jau krauna į kelnes J ), o iš šono atrodo, kad mes jam visai nerūpime. Ir iš tikrųjų, kai tik sukirba mintis, kad lyg ir laikas būtų “tepti slides”, Zsoltas apsisuka ir parodo, kad keliaujame namų link.

Vėl plaukiame pro visokius karstinius darinius, jau kitu keliu. Urvas sudaro sudėtingą susisiekiantį labirintą, tiek horizontalioje, tiek ir vertikalioje plotmėje. Plaukiame vis mažėjančiame gylyje, kol priplaukiame “marmurinių lentelių” salę.

Šešiasdešimta nėrimo minutė, nors ilgą laiką plaukėme po truputį kildami, mums dar kvepia “švelni” 20 min dekompresija. Sukinėjamės į visas puses, nelabai skaidriame ir labai šiltame vandenyje. Buvo proga pasiskaityti kas lentelėse parašyta, bet supratau tik datas. Vanduo “ryškiai” per karštas, kelis kartus pagalvojau, kad “gimtojo” Hanczos ežero vėsuma, nėra jau toks didelis blogis. J

Artėja aštuoniasdešimt penkta nėrimo minutė, spraudžiamės pro siaurumas išėjimo link, plaukdamas dar pažaidžiu su steidžų karabinais, koks juokas tai daryti plikomis rankomis. Taip Egiptietiškas, kaip aš vadinu, ” rekreacinio techninio” nardymo variantas, čia jums ne “lietuviškieji” +40C.

Išnėrėm patenkinti kaip slyvos, Zsoltas juokiasi iš mūsų pradinio noro, nerti du kartus. kur jau čia…

Gavome dar viena “techninę” pamokėlę, dar kartą įsitikinome, kad nėra “pačios geriausios” įrangos. Ruošdamiesi nėrimui stebėjomės Zsolto plastmasiniais, nutriušusiais Mares lastais, mintyse didžiuodamiesi savo ” a le Scubapro jet fins”. Kaip vėliau pasirodė mūsų sunkūs, minkštos gumos jet’ai tiesiog prilimpa prie aštrios, korėtos uolienos, besispraudžiant pro urvo siaurumas, kai tuo metu Zsolto plastmasiokai, slydo kaip per sviestą. Kiekvienai smėlio dėžei savi žaislai…

Köbanya mine

Kitą dieną susitariame su Zsoltu nerti į kitą, ne mažiau įspūdinga Budapešto požemį, Kobanya kalkakmenio karjero užsemtas šachtas.

Šis karjeras garsus tuo, kad beveik visų pilių, karaliaus rūmų ir daugelio žymesnių pastatų statybai, buvo naudojamas kalkakmenis iš šių šachtų.

Po žeme išrausta begalės didesnių ir mažesnių patalpų, sudarančių sudėtingą požeminių galerijų tinklą ir tik nedidelė jų dalis užsemta. Bet ta nedidėlė dalis, gerokai didesnė už visus mūsų garsiuosius fortus kartu paėmus ir dar pagalvojus, kad kai kurioms šachtoms jau 800 metų fantazija visai “atšoka” J

Iki nėrimo vietos važiuojame elektriniu automobiliuku su priekaba skirta “sparkėms” vežti, gal kokį puskilometrį požemiais. Sustojame prie kažkokio įėjimo sienoje. Zsoltas atrakina grotas ir įėję pamatome vandens paviršių ir apačioje apie 12 m gylyje degančią lempą, vanduo toks skaidrus, atrodo, kad gali nukristi žemyn.

Zsoltas pasakė, kad nėrimas nebus labai ilgas, nes vanduo, suprantate, labai šaltas, net +110C, kas mus labai prajuokino ir pakėlė nuotaiką.

Šį kartą nėrėme keturiese, prie mūsų prisidėjo Aidas.

Köbanya – tai kažkas tarp Molnar Janos bei Kauno 8-ojo forto.

Plaukiame 12 m gylyje, siauru aukštu tuneliu, kuris tęsiasi apie 250 m. Tiesa pasakius, įpusėjus jau pradeda atsibosti makaluoti lastais. Pagaliau priplaukiame stačiakampę patalpą, keliais aukštais besileidžiančią žemyn ir pristatytą įvairių įrengimų. Nusileidžiame iki pat dugno 23 m gylyje. Truputį paplaukioję ir pasidairę grįžtame “nuobodžiuoju” tuneliu ir šalia išėjimo nusileidžiame į kitą patalpą. Ši gerokai didesnė  ir senesnė, sukti laiptai veda žemyn per kelis aukštus. Nusileidžiame iki apačios, ten jau dumblas, gylis, berods, apie 27 m. Dar pasižvalgę išneriame į sausąją dalį. Nėrimas truko 55 minutes.

Vėliau sužinome, kad Zsoltas nuomoja  šiuos požemius ir čia moko narus. Tikiuosi ne “openwaterius” mokina, tada būtų jau nuožmesnis ir už mane. J

Vėl Molnar Janos

Trečią dieną aplankome Molnar Janos versmę jau keturiese, ši karta prie mūsų prisideda  Aidas.

Neriame kitu maršrutu, šis nėrimas panašus į pirmąjį, tik plaukiame mažesniame gylyje, giliausiai nusileidome iki 26 m, bet nuo įėjimo šį kartą nutolę buvome apie 500 m. Tolokai, kai pagalvoji, kad įėjimas vienut vienutėlis. Tiesa yra oro ertmių, bet oras ten netinkamas kvėpuoti, tai išnerimo perspektyva neviliojanti…

Įdomu buvo stebėti Aidą planiruojantį su keturgubu sidemountu, siaurumas įveikiantį “krabo metodu”. Su šiais sunkumais jis susitvarkė stebėtinai lengvai, na neskaitant kai kur padrumsto vandens. Matyt, jam, ne pirmos kartos speleologui, tai jau įaugę į kraują.

Plaukdamas siauru meandru, sienose mačiau daug fosilijų, suakmenėjusių moliuskų, vieną bandžiau nesėkmingai iškrapštyti, labai jau viliojančiai išsikišęs buvo. Gal ir gerai, kad nesėkmingai, nes už tai speleologai mane turbūt linčiavę būtų. J

“Marmurinių lentelių” salę praplaukiame nesustodami, nors nėrimas truko 75 min, dekompresija praėjo judesyje.

Išnėręs supratau, kad čia tikrai ne paskutinis nėrimas šiame požemyje. Šią vietą būtinai reikia parodyti negalėjusiems prie mūsų prisidėti caveriams. Juolab, kad mes čia jau turime draugų, tame tarpe ir Zsoltą, kuriam nedaro įspūdžio jokie “sertifikuoti cirkačiai” , jis narą vertina pagal tai, kaip jis neria, o ne pagal tai, kas popiergalyje parašyta. Matyt pats urvas jam tai parodė ir mums tas labai patiko.

Manau sekantį kartą su Zsoltu susitiksime jau “Ojamo mine” Suomijoje.

Vytis

  • Evaldas

    August 27th, 2010

    Geras straipsnis gerai butu kad vaizdo irasas butu idomu pamatyti :)

  • […] ir kodėl tai pavojinga, taip pat apstu užsienio periodikos ir jau išverstų straipsnių. Nuo paskutiniojo vizito urve taip pat niekas kardinaliai nepasikeitė, tad apie interjerą neišsiplėsime, yra ankstesnis […]

  • Budapeštas kitaip « cavediving

    September 7th, 2011

    […] patį cave’ą nesiplėsiu, t.y. nesikartosiu, rekomenduoju tiesiog paskaityti Vyčio ir Tado […]

Leave a Comment

* are Required fields