Tuna Hästberg mine

Kai tik spėjome pagalvoti, kad Molnar Janos urvo žavesys dėl nepridengto prieinamumo ir per dažno lankymosi jame lyg ir pradeda lengvai blėsti, jis kaip įžeista mergina be jokio perspėjimo ir gailesčio užtrenkė duris mums prieš nosį be aiškios vilties kada nors vėl mus priimti ir kaip tokiais atvejais dažnai pasitaiko – labai neapibrėžtam laikui.

Kas suspėjo – tam pasisekė, drovesnieji ir perdėtai nagli taip ir liko nepačiupinėję… Paliktą tuštumą reikia kuo nors užpildyti ir kuo greičiau, tuo geriau.
Bevaisės alternatyvos paieškos ilgai netruko geranoriškojo cavediver’io Ilja Kozlovo, pasidalinusio savo žygdarbiais postindustrinio nardymo srityje, dėka. Jis rekomendavo aplankyti geležies rūdos šachtą vardu Tuna Hästberg, kuri, kaip ir pridera tikrai švedei, iš pirmo žvilgsnio buvo šalta ir atšiauri, bet kaip vėliau pasirodė turėjo savų užvedančių nukrypimų…

Geležies rūdos kasykla buvo uždaryta apie 1968m ir kaip dažnai tokiais atvejais nutinka iš tos nuoskaudos pasiskandino krištolinio skaidrumo gruntiniuose vandenyse, kas turėjo sugraudinti šachtininkus. Tik jie nelabai susigraudino, tiksliau jiems buvo nusispjaut, nes kai santykiai būna paremti tik materialine nauda ir dar vienpuse, jai išsekus paprastai mikliai išyra be jokios sąžinės graužaties.

Po kurio laiko, maždaug prieš dešimtmetį, niekam neįdomi šachta pradėjo traukti įvairaus plauko entuziastus, kurių atkakliausi buvo cavediveriai, visada kišantys savo galvas ten kur mažiausiai reikia…

Kaip organizavom kelionę kaip ir ką ten valgėme nesiplėsiu, kam beje įdomus tas svetimas flirtas.
Nusileidimas į nėrimo vietą gana įspūdingas, jis žinoma sukultūrintas, bet reikalauja šiek tiek fizinės ištvermės. Reikia nusileisti apie 80 metrų, kitaip tariant apie 390 laiptelių į kalno gilumą, įranga nuleidžiama vagonėliu. Vėliau apie 100 metrų horizontaliai ir jūs jau modernioje, net labai, nardymo aikštelėje… Toks „užsimetimas“ speleonarams žinoma sukeltų tik juoką, bet ne visi narai pas mus turi tiek noro savęs varginimui…

Švediško „breefingo“ ir gido suvokimo – „čia jums ne vaikų darželis“ pralinksminti padarėme du savarankiškus nėrimus, kurių kiekvienas truko apie valandą, didžiausias gylis nesiekė 40m, o nuplauktas į vieną pusę atstumas 200 metrų… techniškai nieko ypatingo, bet įspūdinga tai tikrai…

Pirmasis nėrimas buvo apsipratimui, skridome per didesnes ir mažesnes sales horizontalioje plotmėje, stengdamiesi identifikuoti potencialius pavojus, tykančius mūsų šioje dar svetimoje vietoje… daugiausia dėmesio skirdami ratu vedančiam tuneliui,  apie kurio gabaritus mūsų gidai nupasakojo labai jau miglotai.

Antras nėrimas, nors ir sudėtingesnis, bet jau žymiai ramesnis psichologiniu požiūriu suteikė mums gerokai daugiau teigiamų emocijų… staigus nusileidimas 45 laipsniu kampu 25 metrų gylyje baigiasi statmena siena didžiulėje salėje, toliau krentame gilyn iki 36 metrų… statmenoje sienoje atsiveria praėjimas į žemesnįjį šachtos lygmenį, kuriuo gan siauru tuneliu pakeliaujam dar kokius 100 metrų horizontaliai, apžiūrinėdami kelis įrangos prikimštus kambarėlius… vandens skaidrumas tiesiog hipnotizuoja, viskas matosi žymiai geriau ir ryškiau nei ore… Pakeliui atgal dar surenku mūsų pirmtakų numušto ar išsiardžiusio ventilio detales… tai jau taip… tikėkimės didelių bėdų neprisidirbo…
Įstriža erdve grįžtame link dekompresinio kankinimosi vietos… iš tolo matome stiprių prožektorių apšviestą išėjimo ežerą… erdvė tiesiog neįsivaizduojamų apimčių… rimta…

Skaičiuojant panėrimo kainą – gavosi gana didelė pinigais, bet savo verte – dar didesnė. Su tuo pilnai sutiko ir likusi aferoje dalyvavusi hebra – Algis, Donatas ir Raimis.

Vytis

  • Trolis

    May 8th, 2012

    Jo briefingas ir schemos ant sienos pradzhioje mushe ish vezhiu kaip reikiant :D
    Vaizdas kaip vaiku darzhelyje pamirshus flamikus prie baltos sienos :D
    Superinis techninis nardymo platformos paruoshimas … ir be abejones – pats dive site… :)

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields