Tauragnų ežero istorijos

Tais gūdžiais 1987 metais man pavyko sutikti ir susipažinti su Vytautu Gudaičiu, vienu pirmųjų cavediving’o entuziastu ir filmavimo povandeniniuose urvuose pionieriumi.
Tuo metu tai buvo toks kosmosas… jis buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje užsiiminėjantis tokia veikla.

Susidomėjau Jūrų klubo organizuojamais DOSAAF nardymo kursais, kuriuos Vytas tada pravedinėjo. Mano tikslai buvo labai tolimi nuo speleologijos ir žymiai pragmatiškesni nei paprastas domėjimasis povandeniniu pasauliu. Jei nevyniojant į vatą – labiausiai mane domino nuskendę ar nuskandinti turtai, kuriuos aš tikėjausi užtikti visiškai netyrinėtuose mūsų ežeruose. Ir tai buvo pagrindinė varomoji jėga, paaiškinanti visus tolimesnius mūsų žygdarbius…

Kaip tai mums sekėsi jau atskira istorija…

Pirmasis mūsų objektų sąraše buvo Tauragnų ežeras su savo vieno ar net dviejų įkritusių lėktuvų ir sovietinių narų vėlesnių darbų tamsiomis istorijomis.

Kadangi lėktuvų kritimo vietą vietiniai gyventojai tesugebėjo parodyti nelabai užtikrintu rankos mostu, o narų veiklos vietą žinojome tik apytiksliai, prieš mus stovėjo tiems laikams neįsivaizduojama užduotis – išžvalgyti ežero šlaitus ir patį duburį, kuris vietomis siekė 60 metrų gylį. Tai ir buvo visų tų giluminių nardymų, kurie tęsėsi nuo 1988 iki 1993 metų, pagrindinė priežastis.

Visų tų nutrūktgalviškų naujovių iniciatorius dažniausiai būdavau aš ir būdamas jaunesnis bei stipriai radikalus į kursų metu gautą taisyklių rinkinį žiūrėjau labai skeptiškai.  Perspėjimus susijusius su fundamentaliąja fizika aš žinoma gerbiau, bet į kitus, švelniai prasilenkiančius su logika, tokius kaip „nenerk virš 40, nes bus chana“, žiūrėjau su ironiška šypsenėle.

Mes žinoma buvom šiek tiek prasinardę per mūsų nesuskaičiuojamas išvykas prie įvairių ežerų, bet apie gylius virš 40 metrų, suvokimas buvo labai jau teorinis.

Įdomiausia, kad tuometinis supratimas pasaulyje apie gilumines problemas apsiribojo dekompresine liga. Apie jokius deguoninius apsinuodijimus, kvėpuojant oru kalba nėjo ir pasaulio nardymo elitas ramiai sau nardydavo į gylius iki 100 metrų, naudodami orą net požemiuose.

Mano pagrindinis nardymo partneris Žukas (Gintaras Žukauskas) kaip tik prieš rimtesnių nardymų pradžią buvo pagautas į sovietinę armiją ir pirmieji gilesni panėrimai Tauragnuose praėjo Vyckos (Vytaras Preikša) ir Zeno (Zenonas Vainorius)  iš speleologų chebros draugijoje. Man tereikėjo tik užsiminti apie mano tikslus ir jie iš karto sutiko, matyt dėl super svarių argumentų ir visiško nesuvokimo ant ko pasirašo… Per keliolika bandymų nusileidome iki 45 metrų gylio, kas tais laikais buvo už visų ribų ir suvokimo, nenuostabu klube paprastai mus vadindavo savižudžiais.

1989m. Mčištos ekspedicija

Vėliau Tauragnų tyrinėjimus šiek tiek atidėjome, nes pasipylė tolimesnės kelionės, tokios kaip 1989 metų Mčištos ekspedicija. Ten susipažinau su rusų cavediver’iu Piotru Minenkovu, pirmuoju pranėrusiu Mčištos įėjimo sifoną ir prancūzų cavediver’iais – legendiniu Claude Touloumjan ir Robert bei Regine Lavoignat. Bendraujant su jais mano supratimas apie giluminius nardymus ir pasitikėjimas savimi dar labiau sustiprėjo ir 60 metrų gylis jau nebebuvo tokia nepasiekiama užduotis. Iš Claude gavau US Navy, o iš Robert – prancūziškas dekompresines lenteles, kurias vėliau sėkmingai naudojome Tauragnų tyrinėjimuose. Įdomu, kad ribojančios nedekompresinės lentelės niekam nebuvo įdomios ir į rankas pakliūdavo tik dekompresinės, su visais įmanomais deco sustojimais, maksimalus skaičiuojamasis jų gylis siekė 90 metrų. Gal čia dėl to, kad aš paprasčiausiai bendraudavau su tokiais žmonėmis.
Nuotraukoje iš kairės: pirmas tupi Claude Tauloumjan, penkta stovi Regine Lavoignat, aštuntas Piotr Minenkov. Mes su Artūru Kiliumi į nuotrauką nepatekom, nors vėliau mačiau Martino Faro išleistą „Cavedivingo istorija pasaulyje“ kurioje buvome minimi ir mes. Gerai pakliūti tinkamu laiku į tinkamą vietą…

Mčištoje gavau vieną gerą klizmą – lietuviškuose ežeruose, stengdamasis neatsilikti nuo Dariaus Burbos, kuris tuo metu buvo plaukimo sporto meistras, intuityviai buvau atidirbęs klasikinį frog kick’ą, kuris vėliau labai pravertė fortų tyrinėjimuose. Tą pačią plaukimo techniką panaudojau ir Mčištos sifone. Mane stebėjęs vienas rusų nardymo instruktorius vėliau smagiai juokėsi, kad aš nemoku teisingai naudotis ląstais, mol reikia jais mojuoti aukštyn žemyn. Tada tas man nelabai patiko, bet dabar, kai visi stengiasi įvaldyti šią techniką, ima nenumaldomas juokas, štai ką reiškia kai kuo nors pralenki savo laiką.

Sekančiais metais dar spėjau sudalyvauti ekspedicijose į Prancūzijos sifonus ir Baltąją jūrą kažkur salose už poliarinio rato.

Vėliau 1991 metais, vėl prisiminėme Tauragnų istoriją, ir kadangi Žukas jau senokai buvo pasiplovęs nuo tokio briedo kaip sovietinė armija, šį kartą niekas nebetrukdė toliau tęsti mūsų ambicingus ieškojimus.

Per gan trumpą laiką išnardėme visą potencialiausią pietinę ežero šlaito pusę, kur labiausiai tikėjomės ką nors rasti. To ko norėjome, kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka neradome, bet pamatėme kelias įdomias kranto nuošliaužas, didelių akmenų sąvartyną ir įspūdingų nuskendusių medžių. Jei atvirai tai mums tada didelio džiaugsmo tokie dalykai nekeldavo, greičiau gąsdindavo ir buvo daugelio mano naktinių košmarų dalimi. Turiu pripažinti, prieš kiekvieną rimtesnį nėrimą naktį sapnuodavau vienokius ar kitokius košmarus apie visokius povandeninius baubus ir kitokias nesąmones. Nenuostabu pagalvojus, kad niekas prieš mus to nedarė nei vietos nei gylio prasme, o nežinomybė visada gąsdina. Na žinoma ir traukia. Keisčiausia, kad mama mažiausiai jaudindavosi, kai išvažiuodavome į visus tuos nardymus, nes matote grįždavom anksti ir blaivūs… žymiai labiau ji nervuodavosi kai mes važiuodavom į centrą alučiu mėgautis… na tai jau taip…

Nerdavome tada su 2 x 10l x 150 bar sparkėmis  nepriklausomais kranais, konfigūracija buvo panaši į dabartinę tik nebuvo jokio plūdrumo kompensatoriaus ir kostiumai žinoma buvo šlapi ir dar rusiški. Vėliau, kai atsirado pirmieji vienbalioniai , kokie blatni jie mums tada pasirodė… dar vienas juokingas šiems laikams pastebėjimas.

1989m. Mūsų apšvietimo sistema

1989m. Mūsų tų laikų plaukiojanti bazė

Įdomus buvo pats nėrimo principas, iš valties nuleisdavome žemyn storą jėgos kabelį su dviem kilovatinėmis lempomis ir valdymo pultu gale iki pat dugno, kur vanduo tiesiog virdavo nuo jų galingumo. Sistema buvo tokia rimta, kad valdymo pultas ir prožektoriai turėjo autonominį slėgio reguliatorių, kad vandens slėgis jų nesutraiškytų. Viršuje papsėjo benzininis generatorius, kuris buvo prijungtas prie įspūdingo dydžio ritės su kabeliu. Visą šią kakofoniją mes su vargu talpindavome valtyje arba jūriniame gelbėjimosi plauste. Patys leisdavomės kabeliu, apžiūrėdavome dugną, o toliau plaukdavome, tiksliau beveik ropodavome su žvakės galingumo prožektoriais, tad nenuostabu, kodėl taip baisu buvo toliau nuplaukti. Nepatogumo teikė nemažas neigiamas plūdrumas apačioje, nes mažinti svorius galima buvo tik iki tam tikros ribos, kad vėliau neišmestų iš dekompresinio gylio. Kai ištyrinėjome visą šlaitą iki 45 metrų gylio iškilo poreikis leistis į patį duburį – tiems laikams sunkiai įsivaizduojamus gylius…

Žukas kaip visada pasirašė iš karto, gal dėl perdėto pasitikėjimo, kad aš žinau ką darau. Man dabar labai trūksta jo kaip naro. Olimpinė ramybė, su kuria jis leisdavosi į visas tas pavojingas avantiūras ir mąstymo racionalumas kritinėse situacijose gali būti tik įgimti. Labai gaila, kad gyvenimas taip pasisuko ir jis daugiau nebenardė, o praėjus daug metų jau nelabai ir benori iš naujo pradėti. Gaila žinoma, jei nebūtu sustojęs su tokiomis savybėmis be abejonės būtų vienas rimčiausiu dabarties narų.

Pirmas nusileidimas į 60 m gylį, 1991 metais, praėjo standartiškai palei virvę, neigiamas plūdrumas apačioje buvo tiesiog neįveikiamas. Virvės, kuri buvo vienintelis garantas išnešti sveiką kailį, mes savaime suprantama labai nenorėjome paleisti, todėl žvalgomasis darbas tebuvo simbolinis. Visiškai kritiniu atveju, praradus virvę,  kaip mažesnis blogis dar buvo galimybė nusimesti svorio diržą, bet tada apie bet kokius dekompresinius įsipareigojimus tektų pamiršti ir šito mes taip pat nenorėjome. Pirmus metrus iškilinėjome kaip alpinistai, atrodėme turbūt komiškai, bet tada mums tikrai ne tas rūpėjo. Žodžiu iškilome be jokių cirkų.

Sekantis nusileidimas įvyko po geros pauzės 1993 metais ir prasidėjo gana komišku įvykiu. Privažiavome prie ežero įprastinėje mūsų pamėgtoje vietoje ir ten, anksčiau atvažiavę, jau stovėjo mūsų kompanionai –  povandeninis operatorius Gytis Kviedaraitis ir Juozas Veilandas. Žukas pasitiko juos juokais klausdamas „Jūs irgi ruošiatės nerti ?“, gavo neužtikrintą atsakymą „Gal bandysim“… Po trumpos pauzės pasigirdo topine tapusi Žuko frazė „Naivuoliai…“, kuri akimirksniu nokautavo visą likusį jų entuziazmą taip, kad jie nei tądien, nei iš viso ten nebenėrė…

1992m. Tipinė tų laikų konfigūracija

Antro nėrimo metu buvome apsiginklavę krūva naujovių. Turėjom naujus amerikoniškus hidrokostiumus, aš dar turėjau šimto vatų galingumo prožektorių su nauja kanistra, vietoj to, žiauriai nepatogaus keturkampio akumuliatorių bokso, kurį beje slėgis sutraiškė praėjusio nėrimo metu, ir kompensacinę liemenę.. Žukas sau tokios prabangos neleido, užtat gavo rimto dydžio Kviedaraičio povandeninę kamerą, kuria norėjome užfiksuoti savo neeilinį nėrimą ir viską ką ten matėme. Tinkamiausia žinoma vieta ir laikas bandyti visas tas naujoves. Nusileidome lengvai ir truputi pasivazoję su kamera pasiekėme dugną. Apačioje pastebėjau, kad nepakanka liemenės keliamosios galios, tačiau pastvėręs kamerą dar nurėpliojau gerą dešimtį metrų nuo virvės ir bandžiau pafilmuoti. Nors taip neatrodė, bet man matyt kaip reikiant smeigė azotkė, kad užteko drąsos tokiam cirkui, beje vėliau pastebėjau, kad ir filmavau apversta kamera. Žukas buvo protingesnis ir paleisti virvę nerizikavo. Vėliau ilgas kilimas aukštyn su netrumpa dekompresija, kurios metu taip neveikė smegenys, kad Žukas ilgokai mąstė kaip paleisti chronometrą atbuline eiga. Gerai, kad dar supratom į kurią lentelę žiūrėti, nes jos buvo trys dalys.

Po nėrimo, grįžtant namo, prie jau įprasto tapusio galvos skausmo dar prisidėjo ir skaudantys rankų sąnariai, gal dėl šalčio, gal dėl dekompresinių problemų, nors tiesa pasakius dekompresinės lentelės tada buvo gana konservatyvios. Supratome, kad tokiais metodais paieška tokiuose gyliuose yra labai jau problematiška ir tolesnių duburio tyrinėjimų tokiais būdais atsisakėme.

Vėliau dar bandėme tyrinėti duburį žemyn nuleisdami kamerą ir skanuodami kvantiniu magnetometru, bet ir tai norimų rezultatų nedavė.

Po to per daugelį metų man teko atlikti daugybę nusileidimų į giliausią ežero vietą su įvairiausiais žmonėmis, bet jie jau turėjo tik pramoginę reikšmę.

2009 metais mes su Donatu Zvicevičiumi pirmą kartą pernėrėme Tauragną skersai ties giliausia jo vieta, jau naudodami helio mišinius. Vėliau tai tapo jau beveik tradicija.

2009m. Retro Tauragnas – Donatas, Agnė, Vytis

2009m. Autentiška anų laikų įranga

2009m. Autentiška anų laikų įranga

Vėliau tais pačiais metais Agnytė (Agnė Grincevičiūtė) pakartojo mūsų su Žuku pirmąjį nėrimą iki 60 metrų su autentiška įranga, grynai smalsumo vedama (straipsnis Retro Tauragnas). Aš lydėjau ją kaip saugas nenumatytiems atvejams. Keistai turbūt atrodėme, aš su naujausia įranga ir Agnytė su archajiška. Turėjo atrodyti kaip dviejų epochų susidūrimas. Nerdamas dar pagalvojau, kad būti mergina ne taip jau ir blogai, kažkuris prieš tai buvęs nėrimas padarė ją vienintele, nusileidusia į giliausią Lietuvos vietą, dar kažkuris vienintele aplankiusia giliausia Hancza ežero vietą… o dabar vienintele atkartojančia mūsų nerimą… per vienus metus vieni rekordai… vyrams visa tai pasiekti sunkiau…

2010 metais, jau nebežinodami kaip dar beišsidirbinėti, keturiese nusileidome į giliausią ežero vietą žiemą ir dar po ledu.

Kas įdomiausia visos tos veiklos, kuria mes su Žuku taip entuziastingai užsiiminėjom tikslas tada buvo labai tolimas nuo visokių rekordų ir malonumų jais girtis siekimo, mes neturėjome jokios konkurencijos tada ir dar daugelį metų po to. Mums netgi nelabai rūpėjo tas atšiaurus gelmių grožis, kurį mes pirmieji pamatėme. Apie visa tai paprasčiausiai tada net negalvojome. Nardymas mums buvo tik įrankis ir nors jį, tiems laikams, mes stipriai ištobulinom, pagrindinis mūsų tikslas Tauragnuose taip ir liko nepasiektas, gali būti kad jo ten iš viso niekad ir nebuvo…

Vytis

  • Vytis

    March 7th, 2012

    Kažkur praganiau kasetę su tuo mūsų filmu.. jei kada atsiras įdėsime..

  • Turbo

    March 7th, 2012

    Po tokiu nerimu, siuolaikinis cave daivingas vienas saugiausiu uzsiemimu ;)
    PS
    O lempos 220v buvo?

  • Vytis

    March 7th, 2012

    Na ne..28 V..bet kartais taip atsitikdavo, kad nuo vibracijos nusprogdavo įtampos valdymas..tada jau įtampa kildavo iki tol, kol nusprogdavo ir lempos..laimei po vandeniu taip neatsitiko..:)

  • Izoldas

    April 5th, 2012

    Labai idomus straipsnis, istorija!

  • Vytis

    April 16th, 2012

    Turiu dar įdomesnių istorijų, čia tik vienas iš etapų, tik apie jas nelabai norisi rašyti.. gal kada nors vėliau, kai jos įgaus pusiau legendų statusą.. :)

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields