Prancūzijos urvų sifonai

Sugrįžimas į Prancūziją

Tada gūdžiais 1991 metais, Mčištos ekspedicijos metu, užsimezgusios pažintys su žinomu prancūzu cavediver’iu Robert Lavoignat atvėrė kelius į Prancūzijos požemius. Pasinaudojęs jo svetingumu, turėjau galimybę, savo kailiu patirti prancūziškojo cavediving’o ypatumus. Jau sunkiai ką ir beprisimenu, vis tik praėjo jau daugiau kaip 20 metų…

Dabar, ne mažiau gūdžiais 2011, istorija vėl kartojasi, tik šį kartą žinomo lenkų cavediving’o instruktoriaus, komercinio naro ir mokslininko Jaroslaw Kur geranoriškumo dėka…

Turėjau retą galimybę nusimesti galvojimo už save ir kitus naštą ir atsiduoti mokinio būties palaimai, nes šį kartą mūsų nardymai buvo IANTD Tech Cave kurso pagrindu ir turiu pripažinti, tai buvo labai smagu…

Apie kokį tai, bent minimalų tarptautinį sertifikavimą pastaruoju metu mes vis pagalvodavome, nes pradėjus vis dažniau nardyti Europos požemiuose, tekdavo laužyta anglų kalba pasakoti apie Mčištos ir Voronjos sifonų šturmus ir  minėti šventą Aido Gudaičio vardą, kol pasimetęs vietinis instruktorius, kraipydamas galvą ir krapštydamas pakaušį, nuspręsdavo, kad gal geriau jau leisti mus nerti be jokių sertifikatų, nei klausytis nesibaigiančiai pompastiškų mūsų pagyrų. Šiuo pagrindu vėliau praslysdavo ir visa mūsų chebrytė. Nors ir nebuvo atvejų likti neįleistiems, nusprendėme kad jau laikas supaprastinti visą tą reikalą, a чтоб служба мёдом не казалась, praeiti visą kursą – как по уставу положено. Ir tai, kaip pasirodė, visiems buvo labai naudinga.

Vytis

IANTD Tech Cave

Kaip žinia labdaringa veikla akistatoje su krize labai ribota, todėl įšokti į nuvažiuojantį traukinį man buvo daugiau nei sėkmė. Tiesa vilties kibirkštėlės blyksėjo gerokai anksčiau, todėl su kolegom praleistas laikas ant Drąseikių rampos ir Bridvaišyje nepraėjo veltui.

Nors ir taip nedidelė, mūsų grupelė buvo dar labiau susmulkinta, ir pirmai savaitei kursų vykome aš su Algiu, antrai – Vytis, Agnė ir Donatas.

Lot regionas daugeliui žinomas kaip lankomiausias Prancūzijoje, nenusakomo grožio gamta su viduramžius menančiais akmeniniais miesteliais bei pilimis. Narams tai cavediving‘o meka… jau ko ko, bet urvų ten tikrai ne trūksta.

Atvykę su Algiu sekmadienio popietę ir vos spėję įsikurti, iškart pradėjom kursų įžanginę dalį… Jarekas ne iš tų žmonių, kurie leis atsipalaiduoti… kaip bebūtų, mokintis o ne atostogauti atvažiavom. Turiu prisipažinti, įsivažiuoti buvo gana sunku, kiekvieną dieną du ilgi nėrimai ir minimum pora valandų teorijos užtrukdavo nuo pačio ryto iki vėlyvo vakaro. Visa laimė, kad tai buvo be galo įdomu ir naudinga, dėl ko nuovargis likdavo užnugaryje.

Kurso metu pabuvojome 5-iuose skirtinguose urvuose (per abi komandas gavosi 6)… sakau „pabuvojome“, nes sakyti apžiūrėjome, neapsiverčia liežuvis. Ne vien todėl, kad pilnai apžiūrėti daugelio jų dar nėra pavykę niekam, bet labiau dėl to, kad kursai frogkick‘ais nesibaigia… didžioji laiko dalis praleista atlikinėjant įvairiausius pratimus realiose urvo sąlygose, imituojant daugybę situacijų…. nei pasidairysi, nei galų gale kažką matysi būdamas be kaukės ar šviesos.

Koncentracija ir blaivus mąstymas… keli svarbesni faktoriai, be kurių sunkiai įsivaizduoju nardymą urvuose. Jarekas labai greitai parodo kaip nesunkiai gali nuskęsti tavo budis, jei per daug atsipalaiduosi ir būsi nedėmesingas. Lygiai taip pat lengvai parodo koks pažeidžiamas čainykas esi vienoje ar kitoje situacijoje. Kaip bebūtų, cavediving‘as – vienas pavojingiausių užsiėmimų pasaulyje ir be griežtų taisyklių toli nenueisi… kitaip tariant neišeisi…

Antra grupė atvyko šiek tiek anksčiau… adaptacijai ir mūsų palaikymui, bet gavosi taip, kad nebuvo kada net normaliai pabendrauti… vos baigėm kursą, startavo ir jie. Tada turbūt atėjo įdomiausia, bet tuo pačiu ir baisiausia akimirka – savarankiški nėrimai. Nors planas buvo panardyti daugiau, bet po tokios įtemptos savaitės su Algiu padarėme tik pora nėrimų, tiesą pasakius džiaugėmės, kad iš viso prisivertėm.

Raimis

Emergence du Ressel

Nesuklysiu sakydamas, kad tai gražiausias, šviesiausias ir skaidriausias urvas iš visų mums matytų. Labai nesunkiai galima susidaryti neteisingą nuomonę pavadinant jį rekreaciniu, tačiau ne taip, kaip dauguma regiono urvų, šis turi ne vieną išsišakojimą, persipynimą, peršokimą, taip apsunkindamas navigaciją ir klaidindamas narus. Beje geras matomumas būna ne visada, o ir pati urvo sistema tęsiasi bent keletą kilometrų… pasibaigus pirmajam 1850m ilgio sifonui, tęsiasi sausoji urvo dalis, tada kitas sifonas, vėl sausa dalis ir t.t.

Turbūt pati įspūdingiausia vieta – nuo įėjimo apie 450m atitolęs 8-12m skersmens šulinys, krentantis nuo 31 iki 45 metrų gylio, bei dugne užsisukantis į tolesnes urvo dalis. Neabejoju aš su Algiu dar ilgai jo nepamiršim, kai, darant filmą savarankiško nėrimo metu, 40-43 metrų gylyje neatlaikė slėgio ir sprogo kameros apšvietimo kompensaciniai plūdrumo vamzdžiai, taip ne juokais mus išgąsdindami. Supratę problemą ir susitvarkę su pasekmėmis, toliau tęsėme ką pradėjom.

O čia kas iš to išėjo – http://vimeo.com/32808395

Raimis

Source de Saint Sauveur 

Viena iš tų vietų, kur lįsti labai nejauku. Praminėm su Algiu ją metro tuneliu. Nuplaukus vos 100m nuo įėjimo, gylis siekia 40m ir tai tik pradžių pradžia… Kas šiame urve švento, aš nežinau, nes neabejoju čia tikrai gyvena ne tik urvų, bet ir gelmių baubas. Prastokas matomumas, tamsios uolienos ir slystančių lubomis išpūsto oro burbulų garsas kelia pasibaisėtiną šiurpą. O jei dar pridėjus gylius, kuriuos pasiekia tyrinėtojai… ne be reikalo čia amžinajam poilsiui išėjo tikrai daug narų, tarp kurių, dar visai nesenai, žymus lenkų cavediver‘is Robert Klein.

Raimis

Trou Madame

Pats urvo pavadinimas reiškia „moteris už pinigus“… Vingiuojantis keliukas atveda prie be galo gražaus “Poteriško” miško, kuriame medžiai apaugę daugiametėmis samanomis ir plevena ore…

Striksime takučiu tai kylančiu stačiai aukštyn, tai žemyn, padengtu margu rudenišku lapų paklotu, slidu… Senos traumos iškiša nosį… Nesmagu, Jarekas pasisiūlo nutįsti mano amuniciją į urvą… Vaga praktiškai išdžiuvusi, didžiuliai samanoti akmenys driekiasi link priešais stūksančios stačios rūdžių spalvos uolos, apačioje žioji gal metro aukščio plyšys… susirietę dvilinki rabždinamės akmenimis  kokius penkiasdešimt metrų gilyn po kalnu, kuo toliau, tuo lubos aukštėja… tai džiugina, kol vėl neatsiremiam į uolą ir horizontalų, nepilno metro plyšį… Čia, jau apačioje, vanduo… toks skaidrus, kad net nesimato.  Jo lygis toks žemas, kad įdribus ant pilvo nesiekia įrangos ir sparno. Tenka rabždintis pusiau ropom…

Po vandeniu vaizdas pradžiugina, ašaros skaidrumo matomumas, juodomis, kartais su geltonomis dėmėmis sienos ir lubos, kosmosas, gražu, gylis 2-4 metrai, posūkis į vieną pusę, posūkis į kitą… vaizdas keičia vaizdą, siaurėja, platėja… smagu, bet tik tol, kol pasiekiame pirmą sausą vietą, ten su visa amunicija rėpliojame… sausas cave‘ingas užknisa… Raimis sukaitęs plėšia kapišoną nuo galvos, plėšia kaklo mandžetą ir prisipila vandens…

Vėl neriam… 300m… 500m… vis dar tolstame, gylis nedidelis, prietaisų parodymai perlipimuose nusimuša ir sunku orientuotis kiek laiko trunka nėrimas, atstumas ant strėlyčių – kuklūs 900 m nuo įėjimo… prieš akis atsiveria šulinys, turiu tik apytikslį laiko suvokimą, kiek daugiau kaip valandą keliavome į vieną pusę… Ilga kelionė atgal… truputis treniruočių ir finišas… vandenyje praėjo tik 3 valandos ir 10 minučių…

Trou Madame mus pamalonino ir prilupo… Šiandienai gana ir vieno tokio nėrimo… .

Algis

Source de Landenouse

Dar vienas urvas su  “iškreipto” būdo įėjimu. Šalia kelio, iš akmens sumūrytas baseinas, kurio vidaus sienelių aukštis kokie 5-6 metrai iki vandens… Jarekas konstatuoja akivaizdų faktą, kad vanduo labai žemai… teks įrangą arba dėtis viršuje ir leistis kopėčiomis arba nuleisti viską kitais būdais.

Na kaip nors ten… ir mes jau vandenyje… Leidžiamės į siaurą plyšį 4m gylyje, prasispraudžiame, steidžai su deguonimi lieka ant pagrindinės virvės, o mes palaipsniui slystame šlaitu žemyn… dugnas kaip niekur kitur – žvyras… sienos dailios, glotnios…

Palengva leidžiamės, profilis pakankamai paprastas, pagal planą turėjo būti apie 21 metrą, o dabar yra tik 19. Koridorius pakankamai erdvus, vingiuoja tolyn, kol virvė pasuka aukštyn, ir kylame iki 9m, koridorius šauna į tą pusę, iš kurios atplaukėme, Z tipo perkritimas su aštriais, labai gražiai vandens nugludintais, kraštais… po kelių posūkių šulinys vėl krenta žemyn, paplaukiame dar šiek tiek, iki sutartos vietos kur ir sukamės… Neskubėdami įveikiame perkritimus… Jau kelintą dieną nardome, ausys sunkiai lyginasi, Jarekas ir Pavelas Ressel’yje panašu pasigavo ausies infekciją ir vargsta jau kelintą dieną. Palengva stumiamės išėjimo link – vėl treniruotė… Susirenkame priparkuotus deguonies balionus, lendame lauk, gulame ant baseino dugno deguonies procedūroms…

Kopėčiomis į viršų – vėl 6 metrus su visa įranga. Mūsų jau laukia…

Algis

Emergence du Cabouy

Urvas įėjimo dalimi labai panašus į Source de Saint Souveur, Hancziškas matomumas ir kažkokia nemaloni nuojauta, ypatingai paveikusi šiam nėrimui mums vadovavusį Donatą… taip kad net nusprendė truputį anksčiau numatytų ribų baigti kelionę į urvo gilumą. Prieštaraujančių šiam jo sprendimui kažkaip neatsirado…

Vėliau atpalaiduojantis žaidimas su devyniais steidžais ir nutraukto chodovyko radimo ir pataisymo procedūros nulinio matomumo sąlygomis.

Vytis

Fontaine du Truffe

Nėrimas šiame urve buvo pats įspūdingiausias. Ir ne todėl, kad jis išsiskirtų ypatingu grožiu ir konfigūracija, o dėl ypač siauros įėjimo dalies. Viduje urvas labai panašus į True Madam urvą, skaidrus kaip oras vanduo ir nedideli gyliai.

Jareko perspėjimus apie spraudimąsi iškvėpus orą praleidau per ausis, kaip priemonę čainykų budrumui sužadinti, nes pats dažnai skiedžiu mokiniams tokius niekus, kad per daug neatsipalaiduotų…

Nėrimas prasideda piltuvėlio formos duobėje esančioje baloje. Pirmąjį susiaurėjimą pasiekiu jau nulinio matomumo būsenoje, apgraibomis susirandu antrąjį susiaurėjimą ir lengvai pasimuistęs kikendamas iš Jareko perspėjimų praslystu… tada gaunu, kaip visada nenumatytą klizmą – trečią susiaurėjimą. Jis toks siauras, kad realiose sąlygose net minties nebūtų iš viso ten lįsti (tektų prasikapstyti), na bet kaip ten bebūtų, Jarekas jau kitoje pusėje ir tenka spraustis… Kelios minutės beveik beviltiško kepurnėjimosi, bet prisiminęs apie strigimo Žalsvajame šaltinyje malonumus, aš jau kitoje pusėje jausdamas dviprasmišką nepasitenkinimo savimi ir pusiau prikrauto teletabio (pakostiumio) jausmą bei suprasdamas, kad jei jau taip prisieitų kepurnėtis realioje eksploracijoje, teletabis būtų pilnai prikrautas…

Grįžtant su Jareku suimitavom be oro likusio kolegos gelbėjimo operaciją, per visas tas siaurumas… ir tai visai įmanoma. Iš anksto numatydamas atsakymą, paklausiau Jareko kaip jis elgtųsi su supanikavusiu tokioje situacijoje kolega. Atsakymas sanktumiškai paprastas – palaukti kol nuskęs, po to ištraukus bandyti atgaivinti… kito kelio paprasčiausiai nėra…

Vytis

Dabar truputis pamąstymams…

Jarekas turėjo septynių draugų kompaniją, su kuria pradėjo nardymus požemiuose. Vėliau, visi išsibarstę po pasaulį, užsiiminėjo šia jiems įdomia veikla. Šiuo metu iš linksmos kompanijos šiame nuostabiame pasaulyje liko tik trys…

Prisimenu cavediving’o legendos Claude Touloumdjan solo divingo priežastis, išsakytas man 1989 metų Mčištos ekspedicijos metu… žmogus jau keturis kartus grįžo iš eksploracijos vienas…

Aš turiu tikrai pakankamai patirties, kad suprasčiau savo jausmus prieš sudėtingesnius nėrimus… mačiau Jareko išraišką lydint mus link įėjimo į urvą… prisimenu Samochino, virve palengva  slystančio į Voronjos tamsą, žvilgsnį… stebėjau, padedančio susikomplektuoti dviem baibokams įrangą, Paskalio veidą… pernelyg ramų Zsoltą… ir pagaliau šmėsteli jau nebepakartojama Aido šypsenėlė…

Užsimezgus diskusijoms apie naujų sifonų eksploracijas, man visada perbėga lengvas šiurpelis ir išgirdus gana dažnus „bebaimių“, mažą patirtį šiame reikale turinčių asmenų teorinius pasvaičiojimus apie šio reikalo saugumą ir paprastumą, mintyse iškyla kažkada dar mokykloje girdėto, berods Anos Achmatovos įstabaus eilėraščio žodžiai – “Кто говорит что на войне не страшно – тот ни чего не знает о войне”. Nardymas požemiuose, iš kurios pusės bepažiūrėsi, niekada nebus saugus užsiėmimas ir jei Jūs dar nežinote, kam Jums to reikia, reiškia Jums to iš viso nereikia…

Vytis

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields