Budapeštas kitaip

Jau senai mano aplinkos žmonės atprato klausinėti ką veiksiu viduryje savaitės ar savaitgalį, jie žino – važiuoju arba nardyti, arba nardyti. Praeitas savaitgalis ne išimtis, bet jau tikrai ne vietos prasme.

Molnár János… taip taip, tas pats garsusis cave’as Budapešto centre, arba tiksliau po centru, apie kurį svajoja kiekvienas naras. Vertėtų akcentuoti, kad svajoti ir tam kryptingai ruoštis – du skirtingi dalykai. Svajonės ir liks svajonėm jei nardysi ir treniruosiesi internete, kas beje pas mus Lietuvoje ganėtinai populiaru. Kita vertus svajonės irgi gerai, nes būtent jos mus priverčia kiekvieną rytą pasitikti su šypsena.

Apie patį cave’ą nesiplėsiu, t.y. nesikartosiu, rekomenduoju tiesiog paskaityti Vyčio ir Tado straipsnius.

Tiesą pasakius, artėjant išvykos datai jaučiausi dvejopai, krykštavau iš laimės kaip vaikas laukiantis Kalėdų Senelio ir dėjau į kelnes kaip stirniukas pamatęs vilką. Nors ten skaidru ir šilta, bet tai pats tikriausias, be galo sudėtingos konfigūracijos urvas kur bet kokia rimtesnė klaida ar smulkesnių klaidelių suma gali baigtis ne pagal scenarijų.

Vytis, aš, Donatas ir Co startavom rugsėjo 1-osios naktį ir kitos dienos pavakarę, pakeliui vos neprisikirtę šernienos visai žiemai, pasiekėm Budapeštą. Jau kitą rytą susitikom su Zsolt’u, aptarėm planą bei ruošėmės nėrimui. Atidarius įėjimą į urvą, nutariau apsižiūrėti kaip vanduo, kaip su įranga nulipti ir iš karto gavau suprasti jo skaidrumą… t.y. kai sušlapo batai, supratau kad stoviu dviem laipteliais per žemai.

Iš pradžių vaizdelis bauginantis, pakišus galvą po vandeniu net nesupratau kur nerti. Zsolt’as kažkur šmurkštelėjo pro plyšį, nusileidau… oho… visgi aš tikram urve… pralindimai tikrai linksmi, kartais telpi, kartais nelabai, vėliau reikalai pasitaisė ir atsiverė įvairiausios galerijos, salės, išplauki iš vienos, įplauki į kitą… Visos unikalios, skirtingos ne tik formomis bet ir spalvomis, suki kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn ir taip atrodo iki begalybės. Tikras avilys, tik dūzgia ne bitutės, o keli iš nuostabos išsižioję narai. Žiūri ir netiki ką matai, nesuvoki kur randiesi… Kažkoks surrelistinis pasaulis. Tokių vaizdų nei atpasakosi, nei nuotraukose ar filme atkartosi. Vaizdą susidaryti galima, bet visgi tai toli gražu ne tas pats.

Nors, kaip anksčiau minėjau, urvas gali pasigirti tikrai neįtikėtinu skaidrumu, teko savo akimis įsitikinti kas iš to lieka pro plyšius prasiskverbus keliems narams arba neapdairiai atsirėmus į sieną ar tai lubas, kurios nebūtinai bus kietos struktūros. Nejauti net pats kaip smagiai įsikabini rankom į „chodovyką“ ir neši muilą.

Garbė plaukti paskui Zsolt’ą, kaip naujokui ir silpniausiai grandžiai, aišku teko man. Todėl nuo pat pirmos nėrimo minutės buvau stebimas bei vertinamas… Pagal tai, kaip įtariu, ir piešėsi maršrutas. 500m atstumu nuo įėjimo, beveik 35 metrų gylyje gavau netikėtą mini egzaminą, po kurio išnėrus tikėjausi, kad būsiu lengvai tarkuojamas… Bet likau Zsolto pagirtas…:)

Tą dieną padarėme du, 70 ir 73 minučių nėrimus, kurie, kaip vėliau patikino jau vos ne vietiniais tapę Vytis ir Donatas, buvo toli gražu ne turistiniai. Tik turbūt nė vienas iš nėrusių su manim nesuprato, kad plaukti paskui žmogų, kuris yra vienas pagrindinių Molnár János tyrinėtojų, o iš paskos turėti Vytį ir Donatą, man buvo daugiau nei komfortas. Aišku tai jokiu būdu negarantuoja saugaus nėrimo… Kaip bebūtų, pirmiausiai reikia pasikliauti savimi, o tik paskui komandos nariu. Pasitikėti Angelu Sargu išvis nerekomenduojama, nes kitą kartą jis gali paprasčiausiai miegoti :).
Gaila, kad dabar sėdėdamas, jau sunkiai dėlioju vaizdus galvoje, turbūt per vieną dieną tiek informacijos įsisavinti neįmanoma… o visgi gal tai buvo tik sapnas?
Sako ačiū į kišenę neįsidėsi, bet vistiek dėkoju kolegoms. Kam ir už ką, žino patys.

Raimis

Leave a Comment

* are Required fields