Krymo odisėja

Ligšiolinis Krymo vaizdas mano sąmonėje, buvo pusės tūkstančio kilometrų atkarpa, kurią reikia įveikti, keliaujant į Kaukazą. Dar migloti prisiminimai apie Ai Petri ir Karabi Jailos požemius, bei Jaltos kurortą. Žinomo speleologo Raimondo Daniūno dėka Krymo pusiasalis man atsiskleidė jau visai kitomis spalvomis.

Bendras Krymo vaizdas, politine prasme, primena Mažąją Lietuvą (Kaliningrado sritis, jei kas nesupranta). Dvi didelės valstybės lęsasi dėl istoriškai joms nepriklausančio žemės lopinėlio, vietiniai gyventojai bando įgauti autonomiją. Visur ryškūs sovietinio marazmo padariniai – visokie leninai, raudonos žvaigždės, sovietiniai herbai ir kitoks istorinis šlamštas.

Senoviniai miesteliai ir kaimai idiotiškais rusiškais pavadinimais, po kuriais slepiasi tikrieji mistiškai skambantys jų vardai. Nei seniau nei dabar, niekam nereikalingų fermų griuvėsiai persipina su įspūdingų senovės pilių griuvėsiais, šiukšlini paplūdimiai – su skitų kapavietėmis ir nesuprantamų priešistorinių pastatų liekanomis.

Na ir žinoma įspūdinga gamta…

Nuostabios plynaukštės, dvelkiančios tik ką pražydusių gėlių aromatu, visur aplink alsuojančia žydra jūra, statūs, baltos uolienos skardžiai, kuriuose ryškėja Žemės istorija, bekraštės stepės nusėtos laisvai lakstančiais žirgais ir iš gelmių trykštančiais šaltiniais. Štai tokį dvilypį vaizdą šį kartą parsivežiau iš šio užmiršto žemės kampelio.

Mūsų kelionę sudarė du etapai: naujų urvų tyrinėjimai Karabi Jailoje ir nardymai bangų mūšos sukurtuose dariniuose Tarchankuto pusiasalio skardžiuose.

Karabi Jaila – stambiausia plynaukštė Krymo pusiasalyje. Ją sudaranti uoliena – klintys, ypač neatspari karsto reiškiniams, dėl ko visas masyvas iškorėjęs įvairaus dydžio ir gylio urvais. Čia tikras speleologų rojus. Raimondas taip seniai čia dirba ir padaręs tiek atradimų, kad kukliai save vadina Karabi šeimininku. Jam ši kelionė, tai tik etapas didžiulio tiriamojo darbo, kažkada pradėto šiame regione ir kurio tikslas – surasti naujas karstines ertmes ir urvus, pirmą kartą žmonijos istorijoje ten įžengti ir suteikti jiems lietuviškus pavadinimus.

Man tas tikslas nepasirodė toks jau šventas į olandišką sūrį panašiame masyve, kuriame kur tik bedėtum koją ten ir urvas. Nepaisant to, atradimo džiaugsmą porą kartų patyriau, kai, mano manymu gana drastiškais būdais, praplatinome siaurumą viename bevardžiame urvelyje, atidarėme praėjimą į iki šiol netyrinėtas ertmes ir ten įlindome. Raimis nieko nelaukęs prilipino urvui Rinos vardą ir mes puolėme ieškoti tolimesnių praėjimų. Jų ten gal ir buvo, bet šį kartą mes jau nelabai turėjome galimybių juos atidaryti, tad Raimis nusprendė tai padaryti sekančios ekspedicijos metu.

Kas man labiausiai patiko šios ekspedicijos metu, tai inžinieriniai urvų praėjimo būdai, o labiausiai – tai „buchu“ metodas, kuris man, kaip žinomam tinginiui, pasirodė pats greičiausias, efektyviausias ir patraukliausias.

Kiekvienas žinoma savaip iš proto eina, bet mano manymu tyrimai dviejų kilometrų gylio Voronjoje efektyvesni, nei 20 metrų gylio Rinos urvelyje, vien jau dėl tos priežasties, kad net ir nesėkmės atveju, po to gali kelis metus šildytis pasaulinio dėmesio spinduliuose, kaip speleologijos elitas. O be to, kai reikia girtis kokiam nors vietiniam karaliukui, kad leistų panerti jo valdose, frazė – giliausio pasaulio urvo nugalėtojai, veikia kur kas efektyviau, nei 20m gylio Rinos urvelio atradėjai. Na bet čia gal tik man, jau sugadintam dėmesio taip atrodo. :)

Žinoma plačiąją prasme Raimio padaryti darbai žymiai svarbesni ir turi nenuginčijamą istorinę reikšmę. Taip įamžinami lietuviški vietovardžiai šiame regione, kurie įkelti į Krymo urvų kadastrą išliks amžiams. Jam priklauso tokių žymių Krymo urvų kaip Sezamas ir Venta atradimas ir tyrinejimai. Abu urvai siekia virš 200 metrų gylio ir įeina į Krymo giliausių urvų dešimtuką. Šioje srityje Raimis nepasiekiamas ir nenukonkuruojamas.

Vėliau teko aplankyti gan įspūdingo dydžio Karani urvą ir nusileisti į Kara Murza urvą, dar vadinamu Bedugniu šuliniu. Jis turi niekuo neypatingą įėjimą, kuris toliau išplatėja į įspūdingą ertmę, tokių matmenų, kad kabėdamas ant virvės, jautiesi tarsi koks skruzdėliukas, pakibęs ant voratinklio siūlo ir stebintis, kitus skruzdėliukus kirbančius kažkur neįsivaizduojamoje gelmėje. Čia tai jau kojos šiek tiek drebėjo ir istorija, kad senovės žmonės į šį šulinį buvo nustūmę vieną negerą dėdę, kurio liekanas rado pirmieji speleologai, šį drebulį dar sustiprina. Krepšinio aikštelės dydžio šulinio dugnas nusėtas čia įkritusių nelaimėlių kauleliais. Ši vieta man paliko stipriausią įspūdį.

Nardymas Tarchankuto pusiasalio pakrantėse, man kaip narui buvo jau žymiai suprantamesnis reikalas.

Visas pusiasalis tai daugiau ar mažiau lygi sausa stepe, kuri būtu niekuo neypatinga, jei nesibaigtu aukštais stačiais skardžiais, krintančiais tiesiai į smaragdo spalvos jūrą.

Klintis iš kurių sudarytas masyvas, nuolat skalauja Juodosios jūros bangos, išplaudamos tūkstančius grotų, plyšių ir urvelių. Kai kurios įspūdingų matmenų, kitos – visai siauros, vienu žodžiu visiems skoniams.

Skaidrus vanduo, kieta uoliena ir nedideli, iki 10 m, gyliai, sudaro idealias sąlygas treniruotis cavediveriams, skverbiantis, stringant siauruose praėjimuose, vyniojant chodovykus ar atidirbinėjant įvairius cave trimus. Visa tai nesukelia didelių stresų šiltame nesidrumsčiame vandenyje, užgriuvimo galimybė minimali, tikras rojus palyginti su mūsų pamėgtais urveliais.

Ištyrinėjom nemažą kranto atkarpą, pabuvojome dideliuose grotuose ir palanžiojome siaurumose. Pastarosios man labiausiai patiko ir nors naudojau sidemount sistemą, kelis kartus rimtokai įstrigau.

Vėliau pervažiavome į kitą pusiasalio pusę Džanguliu vadinamą. Ten uolos dar įspūdingesnės, bet jūra visai sekli, tinkanti tik vamzdelininkams.

Mes turėjome dar vieną tikslą – panerti į Karasu Baši versmę, Juodosios upės ištakas. Privažiavus paaiškėjo, kad upė ne ką mažesnė už Mčištą ir galinga srovė joje truputi atšaldė mūsų ketinimus. Kai vietinis „načalnikas“ pareiškė, kad be valdžios „razrešenijos“ mūsų ten neleis, per daug ir nepergyvenom. Pavasaris ne pats geriausias laikas tyrinėti požemines versmes, vis tik geriausia tai daryti sausuoju metų laiku, kai debitas mažiausias. Tada G.Samochino pagalba gautume ir tą „razrešeniją“.

Visumoje ekspedicija buvo įspūdinga ir pamokanti. Galutinai įsitikinau, kad nesu joks palapininis turistas, patologiškai mėgstantis išgalvotus sunkumus, palikime tą mazochizmą jo mėgėjams. Žinoma galiu tai ištverti dėl švento tikslo, tarkim dėl kokio pasaulio rekordo, bet kai tam nėra prasmės, mieliau pasirinkčiau viešbutį su visais įmanomais patogumais.

16.05.2011
Vytis

Nuotraukos – Ramundo Daniūno, dagiau jų galima pasižiūrėti bičiulių galerijoje.

  • Rita

    July 8th, 2011

    +
    :)

Leave a Comment

* are Required fields