Ai-Petri

Važiuoti traukiniu nesunku – miegi ir valgai. Sunkiau gal tik laukt stoty kito traukinio, kai miegot neleidžia milicininkai, bet ir tai ne bėda, nes laikas nepastebimai dingsta bekalbant, ar įsijautus į Petruškevičiaus vaidmenį vertinant vietines madas.

Sevastopoly su vyneliu mus pasitiko du vietiniai gelbėtojai, vienas iš jų mums buvo už gidą po miesto pakrantę (čia Mantas rado žmogaus kaulą tiesiog gatvėje), kitas – už muzikantą naktį. Po trumpos pažinties su Svastopoliu, kelias valandas nusnūdę skubėjom į autobusą važiuot Jalton. Ten susitikom su kitais speleologais, sulipom į GAZ-66 ir pakilome į Ai-Petri plokščiakalnį. Išlipę tranzitinius maišus pririšom ant sniego motociklo, o kuprinėles (Manto ir Jolantos svėrė viso labo apie 30kg) užsimetę ant pečių išėjom į vietą stovyklai. Pasitaikė saulėta diena, spėjom pamatyt kokio grožio kalnai, kuriuose esam.

Stovyklą įsikūrėm visai šalia Каскадне (Каскадное) urvo. Ekspedicijos organizatorius Kasjanas (tas pats, kuris nebe pirmus metus darbuojasi ir Voronjoj) prisijungė tik vakare. Kitą rytą patraukėm į urvus: aš su Mantu ir kitais naujokais į paprastesnį urvą Ентузіастів (Энтузиастов), o Jolanta su profesionalais į Каскадное. Jos grupės vadovas – visiškai trenktas žmogelis (kaip ir visi ten esantys), vėliau papasakojo, kad buvo priėjęs prie kažkokio skardžio krašto apsidairyt, tai, sakė, paslydęs penkias sekundes pasigrožėjo vaizdais, o paskui išjungė šviesą. Nusikočiojo iš 150m aukščio, susilaužė viską, kas lūžta ir šešias paras išgulėjo laukdamas pagalbos. Pabandęs pajudėti nuo skausmo atsijungdavo. Toks įvykis neatmušė noro rizikuoti ir vėliau, tačiau pakeitė požiūrį į gelbėjimo operacijas.

Pirmas nusileidimas į urvą – jaudulys padarė savo, pirmais persisegimas pasirodė baisiausias, o paskui viskas dar paprasčiau nei treniruotės bokšte ar arenoj pakabinta trasa. Mantas sugebėjo labai efektyviai pasinaudoti urvo atsikišimais, aš, kaip įpratus, daugiau naudojausi pedaliu. Teko kelias valandėles palaukti, kad nusileistumėme į pačią apačią (63m), nes ten leido tik po vieną ir kiti naujokai kažko strigo. Kol patys savo akimis nepamatėm persisegimų, apie kuriuos jie kalba, atrodė viskas labai sudėtinga, mūsų vadovas Andrėjus nevienam naujokui patarinėjo kaip ir ką daryti. Sušalę laukdami, kol atėjo mūsų laikas leistis, likom visiškai nesupratę kas ten sunkaus. Visiems didžiausia problema buvo iš horizontalaus turėklo persisegti į vertikaliai besileidžiančią virvę ir atvirkščiai. Kažkas nežinojo kaip pradėt kilti kabant ant virvės su stoperiu (arba kopėtėlėm). Jolantos treniruočių dėka tokių klausimų mums nekilo. Išlindę iš urvo keliavom į stovyklą prilaikomi vėjo, matydami tik priešais einančiojo padus. Vėliau sužinojom, kad vėjas tą kart buvo 30 m/s.

Jolanta iš Каскадное urvo turėjo grįžti 23h, nusprendėm nelaukti, pasidarėm valgyt ir ėjom miegot. Pabudome nuo žiauraus vėjo, palapinė persikreipus ir dvigubai sumažėjus, 1h nakties, o Jolantos nėra… Susižinojom, kad dar nevisi grįžę, šiek tiek nurimom, Mantas bandė atkapstyti mūsų užsnigtą palapinę, bet nelabai efektyviai… Kastuvas mažiukas, sakė, kol kažkiek nukasa, per tą laiką tiek pat prisninga. Grįžo Jolanta su apšerkšnijusiais antakiais, pareiti nuo urvo iki stovyklos buvo įmanoma tik dėl nutiestos virvės, kitaip, nors urvas ir arčiau nei 100m, kelią rasti tokiu oru būtų neįmanoma. Pavalgėm, ir ėjom miegot. Ryte vėjas ir sniegas buvo truputį aprimęs, bet prasidėjo kalbos apie evakuaciją. Mantas atkasė mūsų palapinę, dvi greta esančios palapinės buvo dingusios – viena visiškai po sniegu, o iš kitos likęs tik rėmas. Kažkieno namukas naktį sulūžo. Atsegus palapinės užtrauktuką jis kaipmat užšalo, užsegti nebeišeina, vėjas neša į vidų sniegą, pripustė ant miegmaišių, bet mes tuo nelabai rūpinomės, nes kalbos apie evakuaciją netilo. Vėliau paaiškėjo, kad galėsim keliauti tik kitą dieną, nes tokiu oru niekas nerizikuos eiti, o ir keliai transportui užpustyti. Be to, iš Каскадное urvo reikėjo susirankioti visas virves. Jolanta išėjo urvan, o mes pasilikom tirpinti ledo nuo užtrauktukų ir ant primuso džiovinti miegmaišių.

Sintetika – gėris, iki kol Jolanta sugrįžo buvom sausi, prišildę palapinę, jaukiai įsikūrę ir nusiteikę čia dar ilgai būti. Miegant mums net karšta buvo, ryte sužinojom, kad naktį buvo -24 °C šalčio (tryse miegoti susegtuose miegmaišiuose irgi gėris). Susipakavom daiktus, paaiškėjo neaiškaus gumbo, atsiradusio palapinės vidury, kilmė – palapinę statėmės ant sniego, kuris nuo mūsų kūnų pamažu ištirpo, o uola kaip buvo, taip ir liko. Miegojom ne ant žirnio, o ant vidutinio vazono dydžio uolos ir gerai išsimiegodavome.

Su kuprinėmis ant pečių (aišku, atsirado ir tokių, kurie visus savo daiktus sukišo į tranzus ir juos paliko sniego motociklui, o patys ėjo be naštos) keliavom iki kalnų miestelio. Ten praleidom dar vieną naktį, nes nusprendėm kartu su dauguma važiuoti į Kijevą, o traukinys tik kitos dienos vakare. Kaip „nusimesti“ nuo kalno turėjom galimybę rinktis: arba važiuoti pilnu mantos GAZ-66, arba eiti 20km kalnų keliuku pėstute. Pasirinkom pasivaikščiojimą ir nepasigailėjom. Nusileidę suvažinėjom ilgiausią pasaulyje atstumą troleibusu Jalta – Simferopolis (86km). Jolantos grupės vadovui teko vytis mūsų troleibusą, nes, nors jis neplanavo į jį sėsti, paslaugūs kolegos sukrovė dalį jo mantos vidun. Nuvažiavę į Kijevą praleidom dieną su keliais Ukrainos speleologais, o vakare sėdom į traukinį namo.

Kiekvienas pasienietis nepatikliai apuostinėdavo Manto seną žalią pasą ir net trise sustoję lygindavo jį su nuotrauka. Baltarusijos muitininką didžiai nuvylėm, kai pasakėm, kad keliaujame tryse, nes jam pamačius tik mus su Mantu ir šitiek mantos net akys sužibo. Įpusėjęs sverti tranzus vos ne delnais trynė, o kai pasirodė Jolanta, pabruko uodegą ir paliko mus ramybėj. Pasirodo, kad vienam žmogui traukiniu galima vežti iki 50kg, nors grįžtant mūsų visų daiktai neviršijo 130kg.

Plano, kokį buvom užsibrėžę, įgyvendint deja nepavyko, prieš gamtą nepakovosi. Grįžę išgirdom, kad vos mums išvykus ten be perstojo pustė 35 valandas. Tačiau kelionė buvo verta važiavimo. Kalnai ir urvai… Geriausiai juos apibūdina šie žodžiai: „Tik kalnuose pabuvęs sužinai, už kalnus kad geriau tiktai kalnai“.

Daugiau nuotraukų čia

Aušvyda
2011 02 21

  • 11

    February 22nd, 2011

    Aš tai lenkiu galvą prieš jūsų drąsą ir požiūrį. Šaunuoliai, kad važiavote ir parodėt ką galit. O Jolkos globa per treniruotes iš tikro aukso vertės. Ir naudos duoda ne tik urviniams reikalams, bet ir savidisciplnai bendrai.

  • No trackbacks yet

Leave a Comment

* are Required fields