Vizito tikslas – pasiruošimo 2012 metų ekspedicijai aptarimas ir dugninio sifono Dva Kapitana tolimesnių tyrinėjimų galimybės ir strategija.

Svečią labiausiai domino giluminių panėrimų naudojant helio-deguonies mišinius moderniausia teorija, praktika ir įranga, taip pat įvairūs mišinių ruošimo būdai ir techninės subtilybės. Įdomu, kad jį taip sudomino tarp mūsų neypatingai populiarūs ratio deco skaičiavimai, kurie jam kaip fenomenalią atmintį turinčiam žmogui, pasirodė labai paprasti ir priimtini.

Padarėme kelis nėrimus Hanczoje ir VIII forte. Labai įdomu buvo susipažinti su Genadijaus judėjimo technika po vandeniu. Buvau maloniai nustebintas beveik idealiu svečio  plūdrumu ir tiesiog olimpine ramybe. Judėjimo stilius, sakyčiau, daugiau nei neįprastas, pradžiai net šokiruojantis, bet įvertinus treniruočių forte rezultatus ir minimaliai sudrumstą vandenį, galima padaryti išvadą, kad kitoks požiūris į nardymą nebūtinai yra neteisingas…

Tikimės, kad mūsų kolega šioje savo išvykoje sulaukė norimo rezultato, nors kai kuriais momentais pastebėjome, kad nejučia keičiasi mokytojo – mokinio sąvokos poliai…

Kas suspėjo – tam pasisekė, drovesnieji ir perdėtai nagli taip ir liko nepačiupinėję… Paliktą tuštumą reikia kuo nors užpildyti ir kuo greičiau, tuo geriau.
Bevaisės alternatyvos paieškos ilgai netruko geranoriškojo cavediver’io Ilja Kozlovo, pasidalinusio savo žygdarbiais postindustrinio nardymo srityje, dėka. Jis rekomendavo aplankyti geležies rūdos šachtą vardu Tuna Hästberg, kuri, kaip ir pridera tikrai švedei, iš pirmo žvilgsnio buvo šalta ir atšiauri, bet kaip vėliau pasirodė turėjo savų užvedančių nukrypimų…

Geležies rūdos kasykla buvo uždaryta apie 1968m ir kaip dažnai tokiais atvejais nutinka iš tos nuoskaudos pasiskandino krištolinio skaidrumo gruntiniuose vandenyse, kas turėjo sugraudinti šachtininkus. Tik jie nelabai susigraudino, tiksliau jiems buvo nusispjaut, nes kai santykiai būna paremti tik materialine nauda ir dar vienpuse, jai išsekus paprastai mikliai išyra be jokios sąžinės graužaties.

Po kurio laiko, maždaug prieš dešimtmetį, niekam neįdomi šachta pradėjo traukti įvairaus plauko entuziastus, kurių atkakliausi buvo cavediveriai, visada kišantys savo galvas ten kur mažiausiai reikia…

Kaip organizavom kelionę kaip ir ką ten valgėme nesiplėsiu, kam beje įdomus tas svetimas flirtas.
Nusileidimas į nėrimo vietą gana įspūdingas, jis žinoma sukultūrintas, bet reikalauja šiek tiek fizinės ištvermės. Reikia nusileisti apie 80 metrų, kitaip tariant apie 390 laiptelių į kalno gilumą, įranga nuleidžiama vagonėliu. Vėliau apie 100 metrų horizontaliai ir jūs jau modernioje, net labai, nardymo aikštelėje… Toks „užsimetimas“ speleonarams žinoma sukeltų tik juoką, bet ne visi narai pas mus turi tiek noro savęs varginimui…

Švediško „breefingo“ ir gido suvokimo – „čia jums ne vaikų darželis“ pralinksminti padarėme du savarankiškus nėrimus, kurių kiekvienas truko apie valandą, didžiausias gylis nesiekė 40m, o nuplauktas į vieną pusę atstumas 200 metrų… techniškai nieko ypatingo, bet įspūdinga tai tikrai…

Pirmasis nėrimas buvo apsipratimui, skridome per didesnes ir mažesnes sales horizontalioje plotmėje, stengdamiesi identifikuoti potencialius pavojus, tykančius mūsų šioje dar svetimoje vietoje… daugiausia dėmesio skirdami ratu vedančiam tuneliui,  apie kurio gabaritus mūsų gidai nupasakojo labai jau miglotai.

Antras nėrimas, nors ir sudėtingesnis, bet jau žymiai ramesnis psichologiniu požiūriu suteikė mums gerokai daugiau teigiamų emocijų… staigus nusileidimas 45 laipsniu kampu 25 metrų gylyje baigiasi statmena siena didžiulėje salėje, toliau krentame gilyn iki 36 metrų… statmenoje sienoje atsiveria praėjimas į žemesnįjį šachtos lygmenį, kuriuo gan siauru tuneliu pakeliaujam dar kokius 100 metrų horizontaliai, apžiūrinėdami kelis įrangos prikimštus kambarėlius… vandens skaidrumas tiesiog hipnotizuoja, viskas matosi žymiai geriau ir ryškiau nei ore… Pakeliui atgal dar surenku mūsų pirmtakų numušto ar išsiardžiusio ventilio detales… tai jau taip… tikėkimės didelių bėdų neprisidirbo…
Įstriža erdve grįžtame link dekompresinio kankinimosi vietos… iš tolo matome stiprių prožektorių apšviestą išėjimo ežerą… erdvė tiesiog neįsivaizduojamų apimčių… rimta…

Skaičiuojant panėrimo kainą – gavosi gana didelė pinigais, bet savo verte – dar didesnė. Su tuo pilnai sutiko ir likusi aferoje dalyvavusi hebra – Algis, Donatas ir Raimis.

Vytis

Puikus, beveik neliestas, gulintis ant šono laivas, lengvai pasiekiamomis vidaus ertmėmis, švelnus trisdešimt penkerių metrų gylis ir dvidešimties metrų matomumas – idealios sąlygos pasibastyti nuo katastrofos laikų mažai kieno lankytuose labirintuose, užtenka vien pažiūrėti į laivo vidun tolstančio koridoriaus tamsą ir apima toks nenusakomas dviprasmiškas jausmas,  kaip stovint prie tamsios požemio angos ir bandant susivokti, kur jis ten veda, ar į Tutanchamono lobyną, ar į Minotauro labirintą…

Tik mums kažkas labai trukdė užsiimti šia širdžiai miela veika ir tas kažkas buvo jau iki gyvo kaulo daėdęs filmavimas – tikras košmaras savo gyvenimo su juo nesusiejusiems…
Jau vienareikšmiškai nuspręsta, kol nepaleisim aukščiausio lygmens filmavimo technikos, nebus jokių ten muilo eksperimentų – žaidimas nevertas žvakių :).

Jau senokai padariau vieną išvadą, kad Hogarto sistema labai puiki priemonė plaukioti aplink laivus, sklandyti plačiose požeminėse ertmėse ir atviroje jūroje… vienu žodžiu techninei rekreacijai… bet visiškai netikusi siaurų urvų ir laivų vidaus tyrinėjimams… Kodėl taip akcentuojamas trimas – ogi todėl, kad kitos padėtys komfortiškai neįmanomos, nei normaliai apžiūrėti lubų, nei nusileisti statmenai žemyn galva, nei plaukti pasisukus šonu be rusiškų keiksmažodžių ir šikti varančio jausmo jums nepavyks…

Na bet nežiūrint to nėrimas buvo tikrai neeilinis ir sakyčiau užburiantis…

Vytis

Kaip atrodo neliestas nežinomas laivas, nuskendęs Baltijos jūroje?
Šis klausimas jaudina ne vieno lietuviško naro vaizduotę… Ogi labai paprastai, tokių laivų šimtai… Šimtai, kuriuose gali jaustis pirmuoju tyrinėtoju, laisvai stebėti dar niekieno nejudintus, tam laivui lemtingos dienos padarinius su visomis įmanomomis smulkmenomis… Visa tai turi kažkokį pirmapradį žavesį, kurio stokoja nučiupinėtos populiarių laivų nuolaužos.

Turiu asmeninę skenduolių skirstymo metodiką :
- mažai jaudinantys sovietmečio laivai
- turintys įdomesnes istorijas pirmo ir antro pasaulinių karų laivai
- senųjų laikų laivai

Gaila, bet šis wreck’as priklauso pirmajai kategorijai, visą smagumą suteikia tik faktas, kad jo dar niekas niekad nematė ir nefilmavo…
Turiu nuraminti, apie paskutinės kategorijos laivus mes filmų dar neturim, o ir turėdami vargu ar viešinsim… nebent apie tuos, kurie guli daugiau kaip 80 metrų gylyje :).

Vytis

Tais gūdžiais 1987 metais man pavyko sutikti ir susipažinti su Vytautu Gudaičiu, vienu pirmųjų cavediving’o entuziastu ir filmavimo povandeniniuose urvuose pionieriumi.
Tuo metu tai buvo toks kosmosas… jis buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje užsiiminėjantis tokia veikla.

Susidomėjau Jūrų klubo organizuojamais DOSAAF nardymo kursais, kuriuos Vytas tada pravedinėjo. Mano tikslai buvo labai tolimi nuo speleologijos ir žymiai pragmatiškesni nei paprastas domėjimasis povandeniniu pasauliu. Jei nevyniojant į vatą – labiausiai mane domino nuskendę ar nuskandinti turtai, kuriuos aš tikėjausi užtikti visiškai netyrinėtuose mūsų ežeruose. Ir tai buvo pagrindinė varomoji jėga, paaiškinanti visus tolimesnius mūsų žygdarbius…

Kaip tai mums sekėsi jau atskira istorija…

Pirmasis mūsų objektų sąraše buvo Tauragnų ežeras su savo vieno ar net dviejų įkritusių lėktuvų ir sovietinių narų vėlesnių darbų tamsiomis istorijomis.

Kadangi lėktuvų kritimo vietą vietiniai gyventojai tesugebėjo parodyti nelabai užtikrintu rankos mostu, o narų veiklos vietą žinojome tik apytiksliai, prieš mus stovėjo tiems laikams neįsivaizduojama užduotis – išžvalgyti ežero šlaitus ir patį duburį, kuris vietomis siekė 60 metrų gylį. Tai ir buvo visų tų giluminių nardymų, kurie tęsėsi nuo 1988 iki 1993 metų, pagrindinė priežastis.

Visų tų nutrūktgalviškų naujovių iniciatorius dažniausiai būdavau aš ir būdamas jaunesnis bei stipriai radikalus į kursų metu gautą taisyklių rinkinį žiūrėjau labai skeptiškai.  Perspėjimus susijusius su fundamentaliąja fizika aš žinoma gerbiau, bet į kitus, švelniai prasilenkiančius su logika, tokius kaip „nenerk virš 40, nes bus chana“, žiūrėjau su ironiška šypsenėle.

Mes žinoma buvom šiek tiek prasinardę per mūsų nesuskaičiuojamas išvykas prie įvairių ežerų, bet apie gylius virš 40 metrų, suvokimas buvo labai jau teorinis.

Įdomiausia, kad tuometinis supratimas pasaulyje apie gilumines problemas apsiribojo dekompresine liga. Apie jokius deguoninius apsinuodijimus, kvėpuojant oru kalba nėjo ir pasaulio nardymo elitas ramiai sau nardydavo į gylius iki 100 metrų, naudodami orą net požemiuose.

Mano pagrindinis nardymo partneris Žukas (Gintaras Žukauskas) kaip tik prieš rimtesnių nardymų pradžią buvo pagautas į sovietinę armiją ir pirmieji gilesni panėrimai Tauragnuose praėjo Vyckos (Vytaras Preikša) ir Zeno (Zenonas Vainorius)  iš speleologų chebros draugijoje. Man tereikėjo tik užsiminti apie mano tikslus ir jie iš karto sutiko, matyt dėl super svarių argumentų ir visiško nesuvokimo ant ko pasirašo… Per keliolika bandymų nusileidome iki 45 metrų gylio, kas tais laikais buvo už visų ribų ir suvokimo, nenuostabu klube paprastai mus vadindavo savižudžiais.

1989m. Mčištos ekspedicija

Vėliau Tauragnų tyrinėjimus šiek tiek atidėjome, nes pasipylė tolimesnės kelionės, tokios kaip 1989 metų Mčištos ekspedicija. Ten susipažinau su rusų cavediver’iu Piotru Minenkovu, pirmuoju pranėrusiu Mčištos įėjimo sifoną ir prancūzų cavediver’iais – legendiniu Claude Touloumjan ir Robert bei Regine Lavoignat. Bendraujant su jais mano supratimas apie giluminius nardymus ir pasitikėjimas savimi dar labiau sustiprėjo ir 60 metrų gylis jau nebebuvo tokia nepasiekiama užduotis. Iš Claude gavau US Navy, o iš Robert – prancūziškas dekompresines lenteles, kurias vėliau sėkmingai naudojome Tauragnų tyrinėjimuose. Įdomu, kad ribojančios nedekompresinės lentelės niekam nebuvo įdomios ir į rankas pakliūdavo tik dekompresinės, su visais įmanomais deco sustojimais, maksimalus skaičiuojamasis jų gylis siekė 90 metrų. Gal čia dėl to, kad aš paprasčiausiai bendraudavau su tokiais žmonėmis.
Nuotraukoje iš kairės: pirmas tupi Claude Tauloumjan, penkta stovi Regine Lavoignat, aštuntas Piotr Minenkov. Mes su Artūru Kiliumi į nuotrauką nepatekom, nors vėliau mačiau Martino Faro išleistą „Cavedivingo istorija pasaulyje“ kurioje buvome minimi ir mes. Gerai pakliūti tinkamu laiku į tinkamą vietą…

Mčištoje gavau vieną gerą klizmą – lietuviškuose ežeruose, stengdamasis neatsilikti nuo Dariaus Burbos, kuris tuo metu buvo plaukimo sporto meistras, intuityviai buvau atidirbęs klasikinį frog kick’ą, kuris vėliau labai pravertė fortų tyrinėjimuose. Tą pačią plaukimo techniką panaudojau ir Mčištos sifone. Mane stebėjęs vienas rusų nardymo instruktorius vėliau smagiai juokėsi, kad aš nemoku teisingai naudotis ląstais, mol reikia jais mojuoti aukštyn žemyn. Tada tas man nelabai patiko, bet dabar, kai visi stengiasi įvaldyti šią techniką, ima nenumaldomas juokas, štai ką reiškia kai kuo nors pralenki savo laiką.

Sekančiais metais dar spėjau sudalyvauti ekspedicijose į Prancūzijos sifonus ir Baltąją jūrą kažkur salose už poliarinio rato.

Vėliau 1991 metais, vėl prisiminėme Tauragnų istoriją, ir kadangi Žukas jau senokai buvo pasiplovęs nuo tokio briedo kaip sovietinė armija, šį kartą niekas nebetrukdė toliau tęsti mūsų ambicingus ieškojimus.

Per gan trumpą laiką išnardėme visą potencialiausią pietinę ežero šlaito pusę, kur labiausiai tikėjomės ką nors rasti. To ko norėjome, kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka neradome, bet pamatėme kelias įdomias kranto nuošliaužas, didelių akmenų sąvartyną ir įspūdingų nuskendusių medžių. Jei atvirai tai mums tada didelio džiaugsmo tokie dalykai nekeldavo, greičiau gąsdindavo ir buvo daugelio mano naktinių košmarų dalimi. Turiu pripažinti, prieš kiekvieną rimtesnį nėrimą naktį sapnuodavau vienokius ar kitokius košmarus apie visokius povandeninius baubus ir kitokias nesąmones. Nenuostabu pagalvojus, kad niekas prieš mus to nedarė nei vietos nei gylio prasme, o nežinomybė visada gąsdina. Na žinoma ir traukia. Keisčiausia, kad mama mažiausiai jaudindavosi, kai išvažiuodavome į visus tuos nardymus, nes matote grįždavom anksti ir blaivūs… žymiai labiau ji nervuodavosi kai mes važiuodavom į centrą alučiu mėgautis… na tai jau taip…

Nerdavome tada su 2 x 10l x 150 bar sparkėmis  nepriklausomais kranais, konfigūracija buvo panaši į dabartinę tik nebuvo jokio plūdrumo kompensatoriaus ir kostiumai žinoma buvo šlapi ir dar rusiški. Vėliau, kai atsirado pirmieji vienbalioniai , kokie blatni jie mums tada pasirodė… dar vienas juokingas šiems laikams pastebėjimas.

1989m. Mūsų apšvietimo sistema

1989m. Mūsų tų laikų plaukiojanti bazė

Įdomus buvo pats nėrimo principas, iš valties nuleisdavome žemyn storą jėgos kabelį su dviem kilovatinėmis lempomis ir valdymo pultu gale iki pat dugno, kur vanduo tiesiog virdavo nuo jų galingumo. Sistema buvo tokia rimta, kad valdymo pultas ir prožektoriai turėjo autonominį slėgio reguliatorių, kad vandens slėgis jų nesutraiškytų. Viršuje papsėjo benzininis generatorius, kuris buvo prijungtas prie įspūdingo dydžio ritės su kabeliu. Visą šią kakofoniją mes su vargu talpindavome valtyje arba jūriniame gelbėjimosi plauste. Patys leisdavomės kabeliu, apžiūrėdavome dugną, o toliau plaukdavome, tiksliau beveik ropodavome su žvakės galingumo prožektoriais, tad nenuostabu, kodėl taip baisu buvo toliau nuplaukti. Nepatogumo teikė nemažas neigiamas plūdrumas apačioje, nes mažinti svorius galima buvo tik iki tam tikros ribos, kad vėliau neišmestų iš dekompresinio gylio. Kai ištyrinėjome visą šlaitą iki 45 metrų gylio iškilo poreikis leistis į patį duburį – tiems laikams sunkiai įsivaizduojamus gylius…

Žukas kaip visada pasirašė iš karto, gal dėl perdėto pasitikėjimo, kad aš žinau ką darau. Man dabar labai trūksta jo kaip naro. Olimpinė ramybė, su kuria jis leisdavosi į visas tas pavojingas avantiūras ir mąstymo racionalumas kritinėse situacijose gali būti tik įgimti. Labai gaila, kad gyvenimas taip pasisuko ir jis daugiau nebenardė, o praėjus daug metų jau nelabai ir benori iš naujo pradėti. Gaila žinoma, jei nebūtu sustojęs su tokiomis savybėmis be abejonės būtų vienas rimčiausiu dabarties narų.

Pirmas nusileidimas į 60 m gylį, 1991 metais, praėjo standartiškai palei virvę, neigiamas plūdrumas apačioje buvo tiesiog neįveikiamas. Virvės, kuri buvo vienintelis garantas išnešti sveiką kailį, mes savaime suprantama labai nenorėjome paleisti, todėl žvalgomasis darbas tebuvo simbolinis. Visiškai kritiniu atveju, praradus virvę,  kaip mažesnis blogis dar buvo galimybė nusimesti svorio diržą, bet tada apie bet kokius dekompresinius įsipareigojimus tektų pamiršti ir šito mes taip pat nenorėjome. Pirmus metrus iškilinėjome kaip alpinistai, atrodėme turbūt komiškai, bet tada mums tikrai ne tas rūpėjo. Žodžiu iškilome be jokių cirkų.

Sekantis nusileidimas įvyko po geros pauzės 1993 metais ir prasidėjo gana komišku įvykiu. Privažiavome prie ežero įprastinėje mūsų pamėgtoje vietoje ir ten, anksčiau atvažiavę, jau stovėjo mūsų kompanionai –  povandeninis operatorius Gytis Kviedaraitis ir Juozas Veilandas. Žukas pasitiko juos juokais klausdamas „Jūs irgi ruošiatės nerti ?“, gavo neužtikrintą atsakymą „Gal bandysim“… Po trumpos pauzės pasigirdo topine tapusi Žuko frazė „Naivuoliai…“, kuri akimirksniu nokautavo visą likusį jų entuziazmą taip, kad jie nei tądien, nei iš viso ten nebenėrė…

1992m. Tipinė tų laikų konfigūracija

Antro nėrimo metu buvome apsiginklavę krūva naujovių. Turėjom naujus amerikoniškus hidrokostiumus, aš dar turėjau šimto vatų galingumo kanistrinį prožektorių su žiauriai nepatogiu keturkampiu akumuliatorių boksu, kurį beje slėgis sutraiškė to pačio nėrimo metu ir kompensacinę liemenę. Žukas sau tokios prabangos neleido, užtat gavo rimto dydžio Kviedaraičio povandeninę kamerą, kuria norėjome užfiksuoti savo neeilinį nėrimą ir viską ką ten matėme. Tinkamiausia žinoma vieta ir laikas bandyti visas tas naujoves. Nusileidome lengvai ir truputi pasivazoję su kamera pasiekėme dugną. Apačioje pastebėjau, kad nepakanka liemenės keliamosios galios, tačiau pastvėręs kamerą dar nurėpliojau gerą dešimtį metrų nuo virvės ir bandžiau pafilmuoti. Nors taip neatrodė, bet man matyt kaip reikiant smeigė azotkė, kad užteko drąsos tokiam cirkui, beje vėliau pastebėjau, kad ir filmavau apversta kamera. Žukas buvo protingesnis ir paleisti virvę nerizikavo. Vėliau ilgas kilimas aukštyn su netrumpa dekompresija, kurios metu taip neveikė smegenys, kad Žukas ilgokai mąstė kaip paleisti chronometrą atbuline eiga. Gerai, kad dar supratom į kurią lentelę žiūrėti, nes jos buvo trys dalys.

Po nėrimo, grįžtant namo, prie jau įprasto tapusio galvos skausmo dar prisidėjo ir skaudantys rankų sąnariai, gal dėl šalčio, gal dėl dekompresinių problemų, nors tiesa pasakius dekompresinės lentelės tada buvo gana konservatyvios. Supratome, kad tokiais metodais paieška tokiuose gyliuose yra labai jau problematiška ir tolesnių duburio tyrinėjimų tokiais būdais atsisakėme.

Vėliau dar bandėme tyrinėti duburį žemyn nuleisdami kamerą ir skanuodami kvantiniu magnetometru, bet ir tai norimų rezultatų nedavė.

Po to per daugelį metų man teko atlikti daugybę nusileidimų į giliausią ežero vietą su įvairiausiais žmonėmis, bet jie jau turėjo tik pramoginę reikšmę.

2009 metais mes su Donatu Zvicevičiumi pirmą kartą pernėrėme Tauragną skersai ties giliausia jo vieta, jau naudodami helio mišinius. Vėliau tai tapo jau beveik tradicija.

2009m. Retro Tauragnas - Donatas, Agnė, Vytis

2009m. Autentiška anų laikų įranga

2009m. Autentiška anų laikų įranga

Vėliau tais pačiais metais Agnytė (Agnė Grincevičiūtė) pakartojo mūsų su Žuku pirmąjį nėrimą iki 60 metrų su autentiška įranga, grynai smalsumo vedama (straipsnis Retro Tauragnas). Aš lydėjau ją kaip saugas nenumatytiems atvejams. Keistai turbūt atrodėme, aš su naujausia įranga ir Agnytė su archajiška. Turėjo atrodyti kaip dviejų epochų susidūrimas. Nerdamas dar pagalvojau, kad būti mergina ne taip jau ir blogai, kažkuris prieš tai buvęs nėrimas padarė ją vienintele, nusileidusia į giliausią Lietuvos vietą, dar kažkuris vienintele aplankiusia giliausia Hancza ežero vietą… o dabar vienintele atkartojančia mūsų nerimą… per vienus metus vieni rekordai… vyrams visa tai pasiekti sunkiau…

2010 metais, jau nebežinodami kaip dar beišsidirbinėti, keturiese nusileidome į giliausią ežero vietą žiemą ir dar po ledu.

Kas įdomiausia visos tos veiklos, kuria mes su Žuku taip entuziastingai užsiiminėjom tikslas tada buvo labai tolimas nuo visokių rekordų ir malonumų jais girtis siekimo, mes neturėjome jokios konkurencijos tada ir dar daugelį metų po to. Mums netgi nelabai rūpėjo tas atšiaurus gelmių grožis, kurį mes pirmieji pamatėme. Apie visa tai paprasčiausiai tada net negalvojome. Nardymas mums buvo tik įrankis ir nors jį, tiems laikams, mes stipriai ištobulinom, pagrindinis mūsų tikslas Tauragnuose taip ir liko nepasiektas, gali būti kad jo ten iš viso niekad ir nebuvo…

Vytis

Sutinku, man tai visai neaktualu ir nemarkiruotas fortas atrodo žymiai patrauklesnis, bet reikia pagalvoti ir apie kitus, tokioms sąlygoms nepasirengusius besitreniruojančius speleologus, ar atsitiktinai ten užklydusius ir save pervertinusius atvirų vandenų smalsuolius…

Nusprendėme, kad panaši į Molnar Janos urve įrengtą, kelrodžių virvių sistema, tikrai padės į nepavydėtiną situaciją įkliuvusiam bėdžiui… Juk visiškai nesvarbu dėl kokių priežąsčių jis ten pakliuvo, kad ir iš kvailumo… Mums gaila visų. Detalaus požemių plano nusprendėme neskelbti, nes tai jau būtų postūmis lysti ten kur ne visiems saugu…

Vytis

Sugrįžimas į Prancūziją

Tada gūdžiais 1991 metais, Mčištos ekspedicijos metu, užsimezgusios pažintys su žinomu prancūzu cavediver’iu Robert Lavoignat atvėrė kelius į Prancūzijos požemius. Pasinaudojęs jo svetingumu, turėjau galimybę, savo kailiu patirti prancūziškojo cavediving’o ypatumus. Jau sunkiai ką ir beprisimenu, vis tik praėjo jau daugiau kaip 20 metų…

Dabar, ne mažiau gūdžiais 2011, istorija vėl kartojasi, tik šį kartą žinomo lenkų cavediving’o instruktoriaus, komercinio naro ir mokslininko Jaroslaw Kur geranoriškumo dėka…

Turėjau retą galimybę nusimesti galvojimo už save ir kitus naštą ir atsiduoti mokinio būties palaimai, nes šį kartą mūsų nardymai buvo IANTD Tech Cave kurso pagrindu ir turiu pripažinti, tai buvo labai smagu…

Apie kokį tai, bent minimalų tarptautinį sertifikavimą pastaruoju metu mes vis pagalvodavome, nes pradėjus vis dažniau nardyti Europos požemiuose, tekdavo laužyta anglų kalba pasakoti apie Mčištos ir Voronjos sifonų šturmus ir  minėti šventą Aido Gudaičio vardą, kol pasimetęs vietinis instruktorius, kraipydamas galvą ir krapštydamas pakaušį, nuspręsdavo, kad gal geriau jau leisti mus nerti be jokių sertifikatų, nei klausytis nesibaigiančiai pompastiškų mūsų pagyrų. Šiuo pagrindu vėliau praslysdavo ir visa mūsų chebrytė. Nors ir nebuvo atvejų likti neįleistiems, nusprendėme kad jau laikas supaprastinti visą tą reikalą, a чтоб служба мёдом не казалась, praeiti visą kursą – как по уставу положено. Ir tai, kaip pasirodė, visiems buvo labai naudinga.

Vytis

IANTD Tech Cave

Kaip žinia labdaringa veikla akistatoje su krize labai ribota, todėl įšokti į nuvažiuojantį traukinį man buvo daugiau nei sėkmė. Tiesa vilties kibirkštėlės blyksėjo gerokai anksčiau, todėl su kolegom praleistas laikas ant Drąseikių rampos ir Bridvaišyje nepraėjo veltui.

Nors ir taip nedidelė, mūsų grupelė buvo dar labiau susmulkinta, ir pirmai savaitei kursų vykome aš su Algiu, antrai – Vytis, Agnė ir Donatas.

Lot regionas daugeliui žinomas kaip lankomiausias Prancūzijoje, nenusakomo grožio gamta su viduramžius menančiais akmeniniais miesteliais bei pilimis. Narams tai cavediving‘o meka… jau ko ko, bet urvų ten tikrai ne trūksta.

Atvykę su Algiu sekmadienio popietę ir vos spėję įsikurti, iškart pradėjom kursų įžanginę dalį… Jarekas ne iš tų žmonių, kurie leis atsipalaiduoti… kaip bebūtų, mokintis o ne atostogauti atvažiavom. Turiu prisipažinti, įsivažiuoti buvo gana sunku, kiekvieną dieną du ilgi nėrimai ir minimum pora valandų teorijos užtrukdavo nuo pačio ryto iki vėlyvo vakaro. Visa laimė, kad tai buvo be galo įdomu ir naudinga, dėl ko nuovargis likdavo užnugaryje.

Kurso metu pabuvojome 5-iuose skirtinguose urvuose (per abi komandas gavosi 6)… sakau „pabuvojome“, nes sakyti apžiūrėjome, neapsiverčia liežuvis. Ne vien todėl, kad pilnai apžiūrėti daugelio jų dar nėra pavykę niekam, bet labiau dėl to, kad kursai frogkick‘ais nesibaigia… didžioji laiko dalis praleista atlikinėjant įvairiausius pratimus realiose urvo sąlygose, imituojant daugybę situacijų…. nei pasidairysi, nei galų gale kažką matysi būdamas be kaukės ar šviesos.

Koncentracija ir blaivus mąstymas… keli svarbesni faktoriai, be kurių sunkiai įsivaizduoju nardymą urvuose. Jarekas labai greitai parodo kaip nesunkiai gali nuskęsti tavo budis, jei per daug atsipalaiduosi ir būsi nedėmesingas. Lygiai taip pat lengvai parodo koks pažeidžiamas čainykas esi vienoje ar kitoje situacijoje. Kaip bebūtų, cavediving‘as – vienas pavojingiausių užsiėmimų pasaulyje ir be griežtų taisyklių toli nenueisi… kitaip tariant neišeisi…

Antra grupė atvyko šiek tiek anksčiau… adaptacijai ir mūsų palaikymui, bet gavosi taip, kad nebuvo kada net normaliai pabendrauti… vos baigėm kursą, startavo ir jie. Tada turbūt atėjo įdomiausia, bet tuo pačiu ir baisiausia akimirka – savarankiški nėrimai. Nors planas buvo panardyti daugiau, bet po tokios įtemptos savaitės su Algiu padarėme tik pora nėrimų, tiesą pasakius džiaugėmės, kad iš viso prisivertėm.

Raimis

Emergence du Ressel

Nesuklysiu sakydamas, kad tai gražiausias, šviesiausias ir skaidriausias urvas iš visų mums matytų. Labai nesunkiai galima susidaryti neteisingą nuomonę pavadinant jį rekreaciniu, tačiau ne taip, kaip dauguma regiono urvų, šis turi ne vieną išsišakojimą, persipynimą, peršokimą, taip apsunkindamas navigaciją ir klaidindamas narus. Beje geras matomumas būna ne visada, o ir pati urvo sistema tęsiasi bent keletą kilometrų… pasibaigus pirmajam 1850m ilgio sifonui, tęsiasi sausoji urvo dalis, tada kitas sifonas, vėl sausa dalis ir t.t.

Turbūt pati įspūdingiausia vieta – nuo įėjimo apie 450m atitolęs 8-12m skersmens šulinys, krentantis nuo 31 iki 45 metrų gylio, bei dugne užsisukantis į tolesnes urvo dalis. Neabejoju aš su Algiu dar ilgai jo nepamiršim, kai, darant filmą savarankiško nėrimo metu, 40-43 metrų gylyje neatlaikė slėgio ir sprogo kameros apšvietimo kompensaciniai plūdrumo vamzdžiai, taip ne juokais mus išgąsdindami. Supratę problemą ir susitvarkę su pasekmėmis, toliau tęsėme ką pradėjom.

O čia kas iš to išėjo – http://vimeo.com/32808395

Raimis

Source de Saint Sauveur 

Viena iš tų vietų, kur lįsti labai nejauku. Praminėm su Algiu ją metro tuneliu. Nuplaukus vos 100m nuo įėjimo, gylis siekia 40m ir tai tik pradžių pradžia… Kas šiame urve švento, aš nežinau, nes neabejoju čia tikrai gyvena ne tik urvų, bet ir gelmių baubas. Prastokas matomumas, tamsios uolienos ir slystančių lubomis išpūsto oro burbulų garsas kelia pasibaisėtiną šiurpą. O jei dar pridėjus gylius, kuriuos pasiekia tyrinėtojai… ne be reikalo čia amžinajam poilsiui išėjo tikrai daug narų, tarp kurių, dar visai nesenai, žymus lenkų cavediver‘is Robert Klein.

Raimis

Trou Madame

Pats urvo pavadinimas reiškia „moteris už pinigus“… Vingiuojantis keliukas atveda prie be galo gražaus “Poteriško” miško, kuriame medžiai apaugę daugiametėmis samanomis ir plevena ore…

Striksime takučiu tai kylančiu stačiai aukštyn, tai žemyn, padengtu margu rudenišku lapų paklotu, slidu… Senos traumos iškiša nosį… Nesmagu, Jarekas pasisiūlo nutįsti mano amuniciją į urvą… Vaga praktiškai išdžiuvusi, didžiuliai samanoti akmenys driekiasi link priešais stūksančios stačios rūdžių spalvos uolos, apačioje žioji gal metro aukščio plyšys… susirietę dvilinki rabždinamės akmenimis  kokius penkiasdešimt metrų gilyn po kalnu, kuo toliau, tuo lubos aukštėja… tai džiugina, kol vėl neatsiremiam į uolą ir horizontalų, nepilno metro plyšį… Čia, jau apačioje, vanduo… toks skaidrus, kad net nesimato.  Jo lygis toks žemas, kad įdribus ant pilvo nesiekia įrangos ir sparno. Tenka rabždintis pusiau ropom…

Po vandeniu vaizdas pradžiugina, ašaros skaidrumo matomumas, juodomis, kartais su geltonomis dėmėmis sienos ir lubos, kosmosas, gražu, gylis 2-4 metrai, posūkis į vieną pusę, posūkis į kitą… vaizdas keičia vaizdą, siaurėja, platėja… smagu, bet tik tol, kol pasiekiame pirmą sausą vietą, ten su visa amunicija rėpliojame… sausas cave‘ingas užknisa… Raimis sukaitęs plėšia kapišoną nuo galvos, plėšia kaklo mandžetą ir prisipila vandens…

Vėl neriam… 300m… 500m… vis dar tolstame, gylis nedidelis, prietaisų parodymai perlipimuose nusimuša ir sunku orientuotis kiek laiko trunka nėrimas, atstumas ant strėlyčių – kuklūs 900 m nuo įėjimo… prieš akis atsiveria šulinys, turiu tik apytikslį laiko suvokimą, kiek daugiau kaip valandą keliavome į vieną pusę… Ilga kelionė atgal… truputis treniruočių ir finišas… vandenyje praėjo tik 3 valandos ir 10 minučių…

Trou Madame mus pamalonino ir prilupo… Šiandienai gana ir vieno tokio nėrimo… .

Algis

Source de Landenouse

Dar vienas urvas su  “iškreipto” būdo įėjimu. Šalia kelio, iš akmens sumūrytas baseinas, kurio vidaus sienelių aukštis kokie 5-6 metrai iki vandens… Jarekas konstatuoja akivaizdų faktą, kad vanduo labai žemai… teks įrangą arba dėtis viršuje ir leistis kopėčiomis arba nuleisti viską kitais būdais.

Na kaip nors ten… ir mes jau vandenyje… Leidžiamės į siaurą plyšį 4m gylyje, prasispraudžiame, steidžai su deguonimi lieka ant pagrindinės virvės, o mes palaipsniui slystame šlaitu žemyn… dugnas kaip niekur kitur – žvyras… sienos dailios, glotnios…

Palengva leidžiamės, profilis pakankamai paprastas, pagal planą turėjo būti apie 21 metrą, o dabar yra tik 19. Koridorius pakankamai erdvus, vingiuoja tolyn, kol virvė pasuka aukštyn, ir kylame iki 9m, koridorius šauna į tą pusę, iš kurios atplaukėme, Z tipo perkritimas su aštriais, labai gražiai vandens nugludintais, kraštais… po kelių posūkių šulinys vėl krenta žemyn, paplaukiame dar šiek tiek, iki sutartos vietos kur ir sukamės… Neskubėdami įveikiame perkritimus… Jau kelintą dieną nardome, ausys sunkiai lyginasi, Jarekas ir Pavelas Ressel’yje panašu pasigavo ausies infekciją ir vargsta jau kelintą dieną. Palengva stumiamės išėjimo link – vėl treniruotė… Susirenkame priparkuotus deguonies balionus, lendame lauk, gulame ant baseino dugno deguonies procedūroms…

Kopėčiomis į viršų – vėl 6 metrus su visa įranga. Mūsų jau laukia…

Algis

Emergence du Cabouy

Urvas įėjimo dalimi labai panašus į Source de Saint Souveur, Hancziškas matomumas ir kažkokia nemaloni nuojauta, ypatingai paveikusi šiam nėrimui mums vadovavusį Donatą… taip kad net nusprendė truputį anksčiau numatytų ribų baigti kelionę į urvo gilumą. Prieštaraujančių šiam jo sprendimui kažkaip neatsirado…

Vėliau atpalaiduojantis žaidimas su devyniais steidžais ir nutraukto chodovyko radimo ir pataisymo procedūros nulinio matomumo sąlygomis.

Vytis

Fontaine du Truffe

Nėrimas šiame urve buvo pats įspūdingiausias. Ir ne todėl, kad jis išsiskirtų ypatingu grožiu ir konfigūracija, o dėl ypač siauros įėjimo dalies. Viduje urvas labai panašus į True Madam urvą, skaidrus kaip oras vanduo ir nedideli gyliai.

Jareko perspėjimus apie spraudimąsi iškvėpus orą praleidau per ausis, kaip priemonę čainykų budrumui sužadinti, nes pats dažnai skiedžiu mokiniams tokius niekus, kad per daug neatsipalaiduotų…

Nėrimas prasideda piltuvėlio formos duobėje esančioje baloje. Pirmąjį susiaurėjimą pasiekiu jau nulinio matomumo būsenoje, apgraibomis susirandu antrąjį susiaurėjimą ir lengvai pasimuistęs kikendamas iš Jareko perspėjimų praslystu… tada gaunu, kaip visada nenumatytą klizmą – trečią susiaurėjimą. Jis toks siauras, kad realiose sąlygose net minties nebūtų iš viso ten lįsti (tektų prasikapstyti), na bet kaip ten bebūtų, Jarekas jau kitoje pusėje ir tenka spraustis… Kelios minutės beveik beviltiško kepurnėjimosi, bet prisiminęs apie strigimo Žalsvajame šaltinyje malonumus, aš jau kitoje pusėje jausdamas dviprasmišką nepasitenkinimo savimi ir pusiau prikrauto teletabio (pakostiumio) jausmą bei suprasdamas, kad jei jau taip prisieitų kepurnėtis realioje eksploracijoje, teletabis būtų pilnai prikrautas…

Grįžtant su Jareku suimitavom be oro likusio kolegos gelbėjimo operaciją, per visas tas siaurumas… ir tai visai įmanoma. Iš anksto numatydamas atsakymą, paklausiau Jareko kaip jis elgtųsi su supanikavusiu tokioje situacijoje kolega. Atsakymas sanktumiškai paprastas – palaukti kol nuskęs, po to ištraukus bandyti atgaivinti… kito kelio paprasčiausiai nėra…

Vytis

Dabar truputis pamąstymams…

Jarekas turėjo septynių draugų kompaniją, su kuria pradėjo nardymus požemiuose. Vėliau, visi išsibarstę po pasaulį, užsiiminėjo šia jiems įdomia veikla. Šiuo metu iš linksmos kompanijos šiame nuostabiame pasaulyje liko tik trys…

Prisimenu cavediving’o legendos Claude Touloumdjan solo divingo priežastis, išsakytas man 1989 metų Mčištos ekspedicijos metu… žmogus jau keturis kartus grįžo iš eksploracijos vienas…

Aš turiu tikrai pakankamai patirties, kad suprasčiau savo jausmus prieš sudėtingesnius nėrimus… mačiau Jareko išraišką lydint mus link įėjimo į urvą… prisimenu Samochino, virve palengva  slystančio į Voronjos tamsą, žvilgsnį… stebėjau, padedančio susikomplektuoti dviem baibokams įrangą, Paskalio veidą… pernelyg ramų Zsoltą… ir pagaliau šmėsteli jau nebepakartojama Aido šypsenėlė…

Užsimezgus diskusijoms apie naujų sifonų eksploracijas, man visada perbėga lengvas šiurpelis ir išgirdus gana dažnus „bebaimių“, mažą patirtį šiame reikale turinčių asmenų teorinius pasvaičiojimus apie šio reikalo saugumą ir paprastumą, mintyse iškyla kažkada dar mokykloje girdėto, berods Anos Achmatovos įstabaus eilėraščio žodžiai – “Кто говорит что на войне не страшно – тот ни чего не знает о войне”. Nardymas požemiuose, iš kurios pusės bepažiūrėsi, niekada nebus saugus užsiėmimas ir jei Jūs dar nežinote, kam Jums to reikia, reiškia Jums to iš viso nereikia…

Vytis

Lauksime kitų metų.

Šarmo gyvenimui suteikia tik tikri dalykai… Vienas tokių - nuskendęs mūšyje vokiečių laivas UJ-133 Nordmark. Jame viskas tikra ir nesuvulgarinta – ir užspringusi patranka ir kuklūs jūrininkų buities trupiniai ir vis dar kažkur aplinkui sklandantis mirties šešelis…