Vėl mes jūroje… supa, pučia, saulė daužo veidus…  bet mes vis vien ten… kol galime, kol matosi, ir kol yra ką pažiūrėti.
Planus kaip taisyklė tenka keisti… buvo ieškoma naujienų kurių nesugebėjome rasti, bet prie kurių dar grįšime. Galų gale apžiūrėjome mums dar nematytą objektą, apie kurį visi jau daug metų žinojome, bet valios  aplankyti  nebuvo. Atėjo ir jo eilė. Panašu kaskart jūra rodo tik tai, ką nori mums parodyti, ko nusipelnome. Kam dar laikas neatėjo – ji nuo mūsų slepia ar neįsileidžia…

Mažas, bet savotiškas ir gana retas objektas…

Algis

Dažniausiai ji nepatenkinta, susivėlus ir atšiauri. Ji neklausia tavo nuomonės ir jai visai neįdomūs tavo nusiskundimai. Bet kartais ji gera… tiesiog elitinė. Ir jeigu ji tau atsiduoda – turi negalvodamas mesti visus darbus ir imti… nebent esi vėžių bushido gerbėjas ar vėgėlių uodegų kutenimo sporto meistras…
Dabar kaip sykis tas metas… tik šilumos daugiau norėtųsi…

Prie Ammerlando papuolam jau ne pirmą kartą. Nors iki jo kratytis tenka beveik 40km į atvirą jūrą, šį kartą perkrautas ribas greitai slydo glotnu, stikliniu vandens paviršiumi. Turbūt šis WWII laikų vokiečių krovininis vienas įspūdingesnių objektų… nesunešiotas torpedų, kaip kartas tinkamo dydžio neblogam apžiūrėjimui vieno nėrimo metu, pakankamai sudėtingas, su pakankamu kiekiu triumų smalsumui patenkinti ir svarbiausia – ne sintetinis. Neabejoju greitai mes vėl ten grįšim…

Raimis